Violet ;; h.s. ✓

Chapter eighteen

Violet

Ar man patinka Harry? Ir, jei man patinka, ar aš tikrai pavydžiu? Jei tai tiesa, tuomet ką turėčiau daryti? Man jis negali patikti. Mes labai skirtingi.

Taip, mums patinka dailė, mes esam kaimynai ir panašiai, bet jei kažkas vyks, mes nebūsim draugais daugiau, ir tai sugadins mūsų draugystę. Nors aš nemanau, kad tai yra tiesiog draugystė tarp mūsų, tai kažkas daugiau.

Kažkas daugiau, taigi, kodėl rizikuoti prarasti tokį gražų dalyką?

Plius, esu tikra, kad jis nejaučia to pačio, esu tikra, kad jam nepatinku. Aš netgi nesu tikra, ar jis man patinka, aš tiesiog sakau 'galbūt'.

"Violet? Žemė kviečia Violet." pasakė Elle, aš ir vėl išėjau iš savo pasaulio.

"Hmm? Atsiprašau."

"O dieve..." jos akys išsipūtė. "Tu neatsakei man, tu galvojau apie tai ką aš sakiau."

"Tai?" paklausiau sutrikusi. Ką ji turi omeny?

"Taigi, tai tiesa! Tau jis patinka." aš ruošiausi kalbėti bet ji mane nutraukė. "O ne, nereikia neigti, princese Violet." Aš įsižeidžiau ir tuomet kažkas nutraukė mane ir vėl. Ir tai buvo Harry. Jis ėjo į mūsų pusę, džiaugiuosi, kad ji ne su juo.

Ji prilimpa kaip klijai, kur yra Harry, ten yra ir ji.

"Hey, merginos!" Gerai, jis nemikčioja dabar.

"Hey, Harry." atsakė Elle ir aš tiesiog pamojavau. Pažiūrėjau į ją žvilgsniu 'nepalik manęs vienos su juo', tuomet pamačiau ją išsišiepusią man.

"Ar Jay valgo vienas?"

"Ne, Sarah su juo. A-aš atėjau čia pažiūrėti, kodėl jūs v-vėlavot."

"Oh, tuomet turėčiau eiti pas juos." aš negrįšiu atgal, nebent ji iš ten išeis. Aš niekada negrįštu. Elle paliko mus ir aš pažvelgiau į ją. Ji vis dar buvo išsišiepusi, o tuomet dingo.

Harry nusisuko sekti Elle ir grįžti prie stalo, bet pastebėjo, kad aš nėjau paskui jį. Jis sustojo ir atsisuko į mane.

"Kas negerai, Violet?"

"Nieko." jis susiraukė.

"Ar tu n-negrįšti?" Jis paklausė. Aš neatsakiau, tiesiog atsisėdau ant žolės ir papurčiau galvą.

"Aš nealkana." aš didelė melagė.

"Tu nesėdėsi su m-mumis?" aš neatsakiau, bet kai pakėliau akis, jis buvo išsišiepęs man.

"Ką?" Paklausiau sutrikusi.

"Ar tai dėl jos?"

"Dėl ko?" jis nusijuokė ir atsisėdo šalia manęs.

"Oh, prašau, nustok ž-žaisti žaidimus."

"Aš nieko nesuprantu."

"Dėl Sarah." kai aš neatsakiau ir vėl, jis priėmė tai kaip atsakymą. Jis atsiduso. "Žiūrėk, aš nežinojau, kad ji ateis. Ji visada šalia ir a-aš žinau, jog tu to nekenti."

Wow, jis sumanus. Jis žino mane labai gerai, bet turiu parodyti jam, kad man nerūpi ir ką jis pasakė, yra netiesa. Iš tiesų, tai tiesa.

"Tai netiesa. Ji yra labai šauni ir miela." nužudyk mane dabar, nekenčiu meluoti jam ir nekenčiu pripažinti to. Tai tiesa, ji miela, bet nežinau ar ji yra tikra, ar tik apsimeta.

Man nerūpi, turėčiau rūpintis savo reikalais. Man nerūpi jei ji yra su juo, jie susitikinėja, ar ne. Palauk, kodėl aš ką tik paminėjau susitikinėjančius juos?

Dieve, sustok, Violet.

"Violet?" Dar kartą, aš išėjau iš savo pasaulio. Aš atsiprašiau, o jis nusišypsojo. Jis atsistojo ir ištiesė savo ranką, kad padėtų atsistoti, priėmiau ir atsidusau.

Mes ėjom atgal, bet prieš mums įeinant, nustojau eiti ir ištariau jo vardą.

"Harry."

"Taip?" Jis nustojo eiti ir atsisuko laukdamas, kol kalbėsiu.

"Aš bijau." akimirką pamačiau liūdesį ir jaudinamasi jo akyse.

Man buvo labai baisu. Bijau prarasti šią draugystę, bijau kad jis pasikeis, bijau neturėti tokių naktų, kokią aš turėjau, ar kad prarasčiau namelį medyje, kuris man reiškia daug, nes tai yra mūsų vieta.

Bet labiausiai, bijau, kad jis išeis su Sarah.

"K-ko tu bijai?" jo akys dabar sekundei žiūri į mano lūpas, tuomet atgal į mano akis. Aš pagavau jį pirmą kartą, ir tai pats karščiausias dalykas.

"Bijau prarasti tave kaip draugą." pasakiau ir jis atsiduso.

"Nebūk kvaila, aš niekada nepasikeisiu. A-aš visada čia." jis apsikabino mane, aš jį taip pat stipriai apkabinau.

Iš tiesų, norėjau pasakyti;
"Harry, aš bijau, kad pradėsi susitikinėti su Sarah."

Aš pripažįstu tai, aš Violet James pavydžiu Sarah.

Ir... Aš turiu jausmus Harriui.