Violet ;; h.s. ✓

Chapter ten

Violet

Dvi savaitės, tik dvi savaitės liko mano dailės projektui. Nežinau ką nupiešti, nors turėjau milijoną idėjų, bet negaliu išsirinkti kas geriausia. Galvoju, ar tai kas nors jau padarė, ar Harry tai padarė? Manau, kad jis pamiršo apie tai, visai kaip aš.

Bet mes neturim daug laiko ir man reikia pagalbos. Aš paklausiu jo ir galbūt jis man padės, tikiuosi. Skambutis suskambėjo ir aš išėjau iš klasės ieškodama Harry dėl projekto, nuėjau prie jo spintelės ir pasigailėjau, kad čia atėjau. O dieve..

"Nėra problemų." Harry pasakė šypsodamasis Sarah, girtai merginai, kuriai jis "padėjo" vakarėlyje.

"Ne, yra. Buvau labai kvaila ir galėjau padaryti kažką idiotiško, jei nebūtum buvęs ten! Iš tiesų, negaliu tau atsidėkoti."

"N-nesakyk to."

"Um, ar galiu gauti tavo numerį?" Wow, ji tokia užtikrina ir drąsi. Turiu omeny, paklausti jo numerio?

Palauk, ar aš klasausi jų pokalbio? Tai blogai, neturėčiau to daryti, bet negaliu sustabdyti savęs. Tai ne aš!

Šis vaikinas verčia mane daryti ir sakyti dalykus, kurių maniau, kad niekada nesakysiu ar nedarysiu. Dieve, padėk man. "Žinoma," ji šypsodamasi davė jam savo telefoną, ir po to kai jis parašė savo numerį, jis atidavė telefoną atgal.

"Ką gi, spėju pasimatysim dar mokykloje, Harry." ji pamojavo. Jis tik palinksėjo mandagiai šypsodamasis. Tuomet jis pasisuko arčiau spintelės ir pastebėjo mane. Nusišypsojau ir nuėjau prie jo apsimesdama, kad nieko nenutiko.

"Labas Harry!"

"Labas, Violet, ar tu stovėjai-"

"Oh ne, Aš dar tik dabar atėjau iš klasės." greitai pasakiau. "Iš tiesų ieškojau tavęs-" nutraukiau save prieš pratęsiant sakinį, manau kad jis bus užsiėmęs po pasikalbėjimo su ja.

"Ar tau kažko reikėjo?"

"N-ne." dabar aš buvau ta, kuri mikčioja. Jis sutrikęs pakėlė antakius ir jis ruošėsi kažką pasakyti, bet jis sustabdė save nuleisdamas temą. Tylą tarp mūsų nutraukė skambutis ir mes nuėjom į klasę nieko nesakydami.

Diena praėjo labai greitai ir aš dar nenorėjau eiti namo, todėl nusprendžiau nueiti į mažą kavinę, apie kurią kartą Jay prasitarė. Kai nuėjau į vidų, užsisakiau kavos ir atsisėdau šiek tiek paskaityti. Šešėlis uždengė mane ir mano akys nukeliavo prie grindų pamatyti ar kažkas stovi prieš mane.

"Ar ši vieta užimta, panele?" Žmogus kalbėjo, ir tas balsas skambėjo labai pažįstamai. Pakėliau akis ir.. Tu turbūt juokauji. Nusišypsojau ir parodžiau į tuščią kėdė priešais save.

"Sėskis, Jake." jis sukikeno ir atsisėdo, paspaudžiau jo ranką, bei užverčiau knygą. Nusiėmiau akinius ir atsidusau. "Gerai, persekiotojau-"

"Palauk, aš? Persekiotojas?" Jis paklausė besijuokdamas.

"Taip, ką tu čia darai?"

"Aš ateinu čia kasdien."

"Tikrai? Tai mano pirmas kartas čia."

"Hm, kaip praėjo tavo diena?" Norėčiau, kad jis nebūtų to paklausęs.

"Šūdinai." kalbėjau tiesą, o jis nusijuokė.

"Kodėl?" Pakėliau antakius.

"Nori išgirsti apie mano šūdiną dieną?" Paklausiau sutrikusi. Jis palinksėjo ir nusišypsojo.

"Turiu visą dieną, Violet."