Violet ;; h.s. ✓

Chapter thirty five

Violet

"Ji mirė."

Skauda matyti jį tokį. Jaučiau jo skausmą, aš taip pat praradau kai ką man svarbaus. "Aš labai apgailestauju." Jis sušnarpščiojo ir aš tiesiog vis dar buvau palūžusi matydama jį tokį.

"Žinau, kad jei pasakysiu ką aš jaučiu, tu nepatikėtum manimi, bet... Aš tikrai jaučiu tą patį ką dabar jauti tu." Pasakiau, o jis atsisuko, kad pažiūrėtų į mane.

"K-kaip?" jis tyliai paklausė. Ruošiausi jam atsakyti, bet durys atsidarė. Jis ir aš greitai nubraukėm savo ašaras nuo savo veidų ir tuomet atsistojom.

Tai buvo ponia Sally. Ji sugrįžo ir atrodė išsekusi. "Grįžau!"
Mes nuėjom pas ją ir ji nusišypsojo taip greitai, kai pamatė Harry ir mane. Nusišypsojau atgal ir Harry padarė tą patį, bet galėčiau pasakyti, kad tai netikra.

"Kaip viskas?"

"Viskas visiškai gerai. Mes tikrai pasilinksminom, mes žaidėm ir žiūrėjom filmus. Ir tuomet jai buvo laikas miegoti, mes nunešėm ją į kambary ir ji miegojo kaip princesė bokšte." Pasakiau šypsodamasi jai. Bandžiau elgtis lyg nieko nenutiko, tad ji nieko nepastebės.

"Tikiuosi, kad nebuvo bėdų- oh, turiu omeny, ji nebuvo bėda."

"Ne." pasakė Harry papurtydamas galvą su šypsena. "Ji labai gera ir miela mergaitė. Ji nieko blogo nepadarė, nesijaudinkit." palinksėjau pritardama.

"Ką gi," ji įkišo ranką į rankinę. Pažvelgiau į Harry, o jis jau žiūrėjo į mane. Šiek tiek išraudusi nusukau žvilgsnį ir akies krašteliu galiu matyti jo mažą šypseną veide. "Labai jums ačiū. Jūs nežinot kokia esu jums dėkinga."

"Be problemų, bet kada." Harry pagriebė mano ranką laikydamas ją, ir aš išleidau mažą ir tylų aiktelėjimą. Jis vedėsi mane iš namo su savim, bet ponia Sally sustabdė mus.

"Palaukit!" mes atsisukom į ją, o ji buvo sutrikusi. "Ar nepasakysit kiek jūs norit?" pažvelgiau į Harry sutrikusi.

"Turit omeny pinigus?" paklausiau, o ji palinksėjo. "Oh! Ne, ačiū."

"Taip, m-mus nereikia pinigų. Mes tiesiog mylim ją ir norėjom praleisti laiką su ja. T-taip pat mes norėjom padėti jums, tai viskas." Harry pasakė ir ji nusišypsojo.

"Wow, tai labai miela iš jūsų, draugužiai." mes nusišypsojom. "Ačiū."

Mes ruošėmės nueiti, bet ką ji pasakė, sustabdė mus. "Beje, jūs abu sudarot mielą porą." mano skruostai nusidažė raudonai ir aš pažvelgiau į Harry.

Jis šypsojosi į grindis ir jis laikė mano ranką stipriau. Ruošiausi atsisukti ir pataisyti jos klaidą dėl mūsų, bet ką pasakė Harry, nustebino mane dar labiau.

"Ačiū, ponia Sally. Labos nakties."

Mes išėjom ir aš buvau labai nustebinta, jis buvo toks ramus ir jis netgi nepaprieštaravo. Akimirkai pasijaučiau liūdna, nes žinojau, kad jis tai sako, jog tai tik nustumtų šalin. Pykstu, nes kaip jis galėjo, sutrikusi, nes jis tai pasakė ir laiminga, nes sekundei pasijaučiau, lyg mes tikrai buvom pora.

Sumaišyti jausmai yra blogiausi.

Mes perėjom gatvę, kol priėjom mano durų slenkstį. "Buvo šauni naktis." pasakiau šiek tiek šypsodamasi.

"Ir j-ji vis dar galėtų būti, jei... jei nori praleisti daugiau laiko su manim. T-turiu omeny, pasivaikščiokim?"

"Dabar?" jis palinksėjo. "Man patiktų, bet jau tamsu."

"Oh, a-atsiprašau." jis nusisuko eiti, bet pagavau jo ranką prieš jam pradedant eiti.

"Mes galėtumėm pasėdėti čia. Ant laiptų... Šalia mano namo." pasakiau tikėdamasi, kad jis pasiliks. Ir jis pasiliko.

Mes atsisėdom ant laiptų ir jis pradėjo žaisti su savo rankomis. Galėjau pasakyti, kad jis nervinosi, visai kaip ir aš. Buvau išsigandusi, kad ši naktis nepasibaigs gerai.

"Ką turėjai omeny.. sakydama, kad žinai kaip j-jaučiuosi?" jis paklausė nutraukdamas tylą, žiūrėjau į žvaigždes kurios buvo virš mūsų.

Atsidusau. "Aš taip pat praradau kai ką svarbaus."

"Ką?"

pažvelgiau atgal į jį. "Savo tėvą." jis prasižiojo, bet neištarė nė žodžio. "Jis taip pat sirgo. Aš nežinojau kad jis turi vėžį, kol..." sustojau jausdama artėjančias ašaras. Jaučiuosi lyg tai atsitiko vakar, diena kai praradau jį. "Kol jis tikrai sirgo. Ir tada aš pasakiau jam, kad aš nevalgysiu ir negersiu, nes buvau per daug liūdna dėl jo. Jis-" sustojau ir vėl, bet šį kartą jaučiau kai jo ranka nubraukia mano ašaras.

"Jis pasakė, kad nesilaikys su manim ilgai ir aš nesupratau ką tai reiškė. Tuomet jis man pasakė ir paaiškino. Man skaudėjo ir buvau sugniuždyta. Jaučiau skausmą, buvau labai prisirišusi prie jo."

Prisiminiau, ką jis darydavo man. "Jis buvo tas, kuris man pirkdavo piešimo reikmenis, pabučiuodavo kai pabaigdavau piešinį, pastatė namelį medyje su manim, skaitė man pasakas prieš miegą, kai buvau maža. Jis tiesiog buvo...mano viskas." ašaros bėgo mano skruostais labiau ir labiau, kaip krioklys.

Jis uždėjo savo rankas ant mano skruostų vėl, ir aš palinkau užmerkdama akis. Tiesog mėgaudamasi ir mylėdama jausmą, kai jis laiko savo rankas prie manęs.

Kai atsimerkiau, jis žiūrėjo. "Aš apgailestauju." papurčiau galvą, o jis pabučiavo mano skruostą. Tuomet mes ilgai žiūrėjom viens į kitą.

Bet mūsų žvilgsnis buvo nutrauktas, kai jis užmerkė akis ir pradėjo lenktis. Žinojau kas atsitiks ir aš labai jaudinausi, bei buvau pasiruošusi.

Mano mintys iš dalies išvalytos dabar. Nors ir nevisiškai, bet galiausiai aš žinojau, kad jis nėra melagis ar žaidėjas. Jis tiesiog sugniuždytas.

Užmerkiau akis ir buvau pasiruošusi pajausti jo lūpas ant savųjų. Jo rožinės lūpos lengvai palietė manąsias, bet staiga viskas pradingo.

"Harry?" Ir tai buvo Jay.