Violet ;; h.s. ✓

Chapter thirty one

Violet

"Kas nutiko toliau?" paklausė susijaudinusi Elle, kai jai papasakojau, kas nutiko.

"Nieko, mes šiek tiek kalbėjomės ir praleidom visą naktį kartu."

"Vienas kito rankose?" palinksėjau kikendama ir raudonuodama. "Labai miela!"

"Ačiū, Elle."

"Be problemų. Aš visada galvojau, kad jūs atrodot mielai kartu." ji apsikabino mane, o tuomet pamačiau Jay ateinantį iš toli su Harry.

Nusišypsojau labai plačiai, nes tikėk ar ne, aš jau jo pasiilgau, o palikau jį tik prieš tris valandas.

Mes praleidom visą naktį šiektiek kalbėdami, klausydami muzikos, stebėdami žvaigždes ir galbūt... šiek tiek pasibučiuodami čia ir ten. Aš labai laiminga, jis verčia mane jaustis laiminga.

"Sveikos merginos!" pasakė Jay man ir Elle.

"Labas!" pasakiau džiaugsmingai, kas sutrigdė Jay.

"Dėl ko esi tokia laiminga?" jis paklausė šypsodamasis man. Pažvelgiau į Harry, jis man šypsojosi, tuomet pažiūrėjau į Jay ir papurčiau galvą.

"Nieko nieko."

"Atrodo, kad kažkas turi gražų rytą." Elle mirktelėjo man. Žaismingai trinktelėjau jai.

"Ką gi, turiu eiti. Benas ir aš, turim projektą ir man reikia su juo dabar pasikalbėti, kol jis nepradingo. Pasimatysim vėliau." pasakė Jay ir išėjo.

Žiūrėjau į grindis ir tuomet pažvelgiau į Elle. "Ką gi, paliksiu jus du. Pasilinksminkit, balandėliai." ji išsišiepė.

"Elle!" Suriaumojau, o Harry nusijuokė.

"Labas." pasakiau krizendama į jį. Jis taip pat sukrizeno ir paėmė mano ranką. Mes įėjom į tuščią klasę. Norėjau paklausti jo kas vyksta, bet jo lūpos nutraukė mane.

Negaliu pakankamai gauti jo lūpų, aš myliu jas. Aš neatsisakiau jam ir pabučiavau atgal. Kai mes atsitraukėm, mirktelėjau jam, o jis buvo išsišiepęs. "Ką gi, galėčiau tai priimti kaip 'labas' atgal. Visada."

"A-ar tu laisva šį vakarą?"

"Taip, kodėl klausi?"

"Nieko, maniau galiu praleisti naktį su tavim." jis pasakė šypsodamasis. Pasijaučiau laiminga ir linktelėjau džiugsmingai.

"Žinoma! Tavo ar mano?"

"Stogas."

Mes žiūrėjo į žvaigždes tyloje. Tai buvo patogu, bet nervinausi ir mano galva buvo pilna klausimų.

Šis klausimas kankino mane visą dieną.

Nusprendžiau nutraukti tylą tarp mūsų ir pažiūrėjau į jį. Pastebėjau, kad jis stebėjo mane. Nusišypsojau jam jausdamasi drovia.

"Kas mes dabar?" paklausiau jo. Ar mes draugai ar daugiau?
Jis susiraukė ir neatsakė. Jaučiausi išsigandusi, bet tada tai trenkėsi į mane.

"Aš nenoriu s-sugadinti mūsų draugystės." jis pasakė.

"Ką turi omeny? Ar aš tau nepatinku?"

"Patinki! Žinoma patinki. Bet a-aš bijau." susiraukiau nesuprasdama ką jis turi galvoje. Kodėl jis po velnių bijo?

"Ką?" Jis atsiduso. "Ką turi omeny sakydamas, jog tu bijai, Harry?" jis ir vėl neatsakė, bet aš turėjau paklausti. Turiu omeny, tu negali pasakyti kažkam, kad jie tau patinka, vis bučiuoti juos ir palikti juos painiavoje be jokios priežasties.

Mano gyvenimas apvirto aukštyn kojom per sekundę. Jaučiuosi apgailėtinai ir aš to nekenčiau.

Nekenčiu, kai vaikinai žaidžia žaidimus, jei tai žaidimas, tuomet aš nenoriu žaisti. Nenoriu būti dalies to. Nesakau, jog nenoriu, kad nebūčiau sutikusi Harry, bet taip pat aš noriu grįžti į savo seną paprastą gyvenimą.

"Harry, ar tu bijai manęs?"

"Ką- Ne."

"Tuomet kas vyksta?"

"Aš negaliu tau pasakyti. T-tai sudėtinga."

"Jei tu man nepasakysi, aš išeisiu ir niekada negrįšiu, nes aš baigiau, Harry." pasakiau prieš atsistodama. Tuomet aš nuėjau į savo kambarį, ir kuomet buvau viduje, atsisėdau ant lovos ir negalėjau sustabdyti byrančių ašarų.

Buvau sužlugdyta ir silpna. Mano gyvenimas iš baltos spalvos nusidažė į juodą.

Manau, kad Jay buvo teisus, jis nėra geras.

Išgirdau beldimą į langą ir tai buvo jis. Aš užskleidžiau žaliuzes ir mėginau miegoti. Ir manau, jog miegojau tik valandą, o praverkiau visą naktį.

Ką jis man padarė?