Violet ;; h.s. ✓

Chapter three

Harry

Violet labai miela ir maloni. Taip pat, ji juokinga, ji manė, kad nemačiau jos. Oh, ji visiškai nemoka meluoti, ji nėra gera melagė. Ieškojo savo auskarų, tai... Kvaila. Bet miela. iš tiesų, gerai, jog turiu tokių šaunių kaimynų kaip ji, o ne erzinančius. Taip pat mes turėjome dauguma pamokų kartu.

Bet mačiau kokia ji liūdna ir sutrikusi buvo, kai mūsų dailės mokytoja paėmė jos piešinį prieš mane. Aš nenorėjau kad ji supyktų ant manęs mūsų pirmą dieną, aš tiesiog norėjau būti šaunus ir leisti jai pirmai atiduoti savo darbą mokytojai. Bet galbūt aš pakalbėsiu su ja apie tai ir atsiprašysiu. Nenoriu, kad ji nekęstų manęs. Nenorėjau kad kas nors manęs nekęstų.

Bet tai yra problema, aš negaliu kalbėti su ja ar su kuo nors kitu. Aš tiesiog lieku tylus ir nekalbu tiek daug kiek galiu. Ir, mano antra problema, negaliu nuleisti akių nuo jos. Aš nežinau kodėl ir kas nutiko man.

Tiesiog jos veidas... Nežinau. Turiu omeny, ji graži, bet aš visada pastebiu, kad aš spoksau į ją. Nors mėginu apsimesti, kad man viskas gerai ir nusišypsojau jai kai ji pastebi, bet po to, suprantu, jog tai kvaila ir jaučiu nežinomus jausmus, kurių negaliu apibūdinti.

Aš žiūrėjau šiandien į ją prie spintelių ir jos blondinė draugė prigavo mane, klasėse, ypač dailėje, kai buvome jos namuose ir kai susitikom per langą. Ačiū dievui ji užskleidė užuolaidas prieš pradedant man spoksoti į ją vėl. Žinau, tai kraupu, ir manau jog esu kraupus arba keistuolis. Bet džiaugiuosi, kad ji taip nemano, ar mano?

Dabar aš laikiau savo pieštuką ir piešiau ant balto lapo. Aš dievinu piešimą, tai mano gyvenimas ir štai taip aš išreiškiu savo jausmus. Aš piešiau ir pradėjau pasiklysti vaizde, bet tada mano kambario duris atidarė mano mama. Ji man reiškia viską, aš myliu ją.

Nusiunčiau jai mielą šypseną ir ji man taip pat nusišypsojo. Ji atsisėdo ant mano lovos, aš atsistojau nuo ten kur sėdėjau, ir prisėdau šalia jos. Pabučiavau jos skruostą ir ji nusišypsojo plačiau.

"Ką veiki, gražuoli?" aš sukikenau ir parodžiau į stalą prie kurio sėdėjau dar prieš kelias sekundes. Ji tuoj pat suprato ką veikiau.

"Mokiniesi?" geras spėjimas, galvok vėl, mama. Aš papurčiau galvą besijuokdamas. "Ruoši namų darbus?" aš susiraukiau. Gerai, galbūt ji nežino ką aš darau, bet aš ją vistiek myliu. Nors ji atidarydavo mano kambario duris mūsų sename name, kaip ji padarė prieš keletą sekundžių, ir rasdavo mane piešintį.

"Žinai, gali kalbėti su manim, Harry." ji pasakė raukydamasi. Aš palinksėjau ir ji sukikeno. "Taigi, kalbėk, noriu išgirsti tavo mielą balsą, kuris ištirpina merginas ir verčia mane šypsotis." aš pratrūkau juoktis dėl to ką ji pasakė ir ji išsišiepė.

"M-mama, prašau, t-tai labai kvaila. N-niekada nesakyk to v-ėl," šnekėjau lėtai, nekenčiu to. Ji nusijuokė ir pabučiavo į skruostą, kaip aš jai padariau anksčiau.

"Ką? Tai tiesa." aš papurčiau galvą, "Ne, tikrai! Ką tu veikei prieš tai, kai įėjau?"

"Pi-piešiau." ji palinksėjo, o tada šyptelėjo.

"Man tikrai patinka Violet, ji miela mergina ir beabejo graži, nemanai?" aš vengiau sutikti jos akis, bet aš linktelėjau pritardamas. Ji išsišiepė plačiau.

Ką? Ar padariau kažką blogai? Ar kažką blogai pasakiau? Nors, aš visai nekalbėjau.

"K-k-ą?" Paklausiau jos pakeldamas antakius.

"oh, nieko." aš pažiūrėjau į ją sutrikęs, ir ji tiesiog nusišypsojo. Gerai...

"Labanakt, Harry." ji atsistojo ir pabučiavo mano kaktą. Nusišypsojau ir palinksėjau.

"Labanakt, mama."
___

Violet

Po to kai su mama pavalgėm, mes nusprendėm pažiūrėti televizoriaus. Pradėjau jaustis pavargusi ir mieguista, todėl nuėjau į savo kambarį, ir štai aš. Savo lovoje. Aš atsiguliau ir mano akys pradėjo darytis sunkios, bet mano mintys baigia mane pribaigti.

Aš atrodžiau labai kvailai pirmais. Rimtai? Tai buvo pats blogiausias melas. Ką gi, ko tikėtis iš merginos, kuri niekada nemeluoja. Ir sakydama niekada, turiu omenį tai. Niekada.

Aš nesu tobula, žinoma, aš darau klaidų. Aš tiesiog nemeluoju žmonėms kaip mokytojams, draugams ir mamai. Jie yra viskas ką turiu ir jie yra vieninteliai žmonės, su kuriais kalbu. Galbūt aš jiems nemeluoju dėl to, kad juos myliu.

Mokytojams, nes jie visada tikisi iš manęs namų darbų ir mokyklos daiktų. Taip, kaip Jay ir Elle sakė, aš moksliukė. Bet ne ta didelė moksliukė, kuri nešioja akinius ir panašius daiktus į tai, bet aš moksliukė mėgstanti mokymasi ir piešimą.

Dalykas, kuris skiria mane nuo kitų yra tas, jog myliu save tokią kokia esu. Aš tiesiog normali mergina su rudomis akimis ir ilgais rudais plaukais, vardu Violet. Aš mergina apsėsta piešimo ir muzikos. Aš mergina mėginanti gyventi savo gyvenimą. Nors aš visiškai nedariau ko nors kieto ar įdomaus.

O galbūt aš neteisi, kartą ėjau į vakarėlį su Jay ir Elle. Jie dievina vakarėlius ir jie eina į juos kiekvieną kartą, taigi, kartą jie pasiėmė mane su savimi. Ir tai buvo blogiausia naktis. Aš nedariau nieko, tik sėdėjau viena, stebėjau žmones geriančius, besibučiuojančius, besijuokiančius ir... aš neminėsiu paskutinio dalyko, nes visi žino ką turiu omenyje.

Norėčiau turėti kažką, kas parodytų man gyvenimą. Norėčiau būti laisva, ir pamatyti visą pasaulį. Tikiuosi, kad kurią nors dieną sutiksiu tą žmogų, kuris vers mane jaustis laiminga ir parodys man pasaulį. Ir aš laukiu, kol tas žmogus man tai parodis.

Grįžtam prie mano melo. Iš esmės, nenoriu rytoj rodyti savo veido Harry. Nenoriu, kad žinotų kad aš esu keista persekiotoja arba kvaila kaimynė. Plius, aš dar nepažįstu jo, aš neprendžiu pagal išvaizdą ar kažką, bet galbūt jis gali pasklandinti gandus apie mane mokykloje.

Ne, ne! Jis šaunus ir jis negali to padaryti. Jis labai šaunus. oh, ir kaip tu tai žinai, Violet? Tu jį sutikai vos prieš dvylika valandų. Dieve, aš tikrai turėčiau nustoti galvoti ir miegoti, gauti poilsio.

Aš užmerkiau aks ir atsidusau, bet po keletos sekundžių vėl atsimerkiau, kai išgirdau juoką iš lauko. Ar čia televizorius toks garsus ar tikras juokas? Išgirdau, kai kažkas nusijuokia vėl, tad aš atsistojau ir nusileidau laiptais pažiūrėti ar televizorius toks garsus.

Bet aš sustojau, kai pastebėjau Harry ir jo mamą besijuokiančius. Užuolaidos buvo atskleistos dėl vėjo. Jie sėdėjo ant lovos ir kalbėjo. Arba ji kalbėjo. Jis niekada nekalba, jis visada lieka tylus. Aš girdėjau jį kalbantį gal tris ar keturis kartus. Dabar aš kraupi, aš darau tai vėl, lyg aš šnipinėju jį.

Aš sukausi eiti atgal į lovą, bet sustojau, kad pažvelgčiau į Harry. Jo akys... Tos žalios akys laikė daugybę dalykų. Kaip jis pasižiūri į savo mamą, tai miela. Viskas ką matau dabar, yra gražu. Atrodo, kad jis ją labai myli, tu gali tai pamatyti vien pažiūrėdamas kaip jis žiūri į ją. Aš nusišypsojau dėl vaizdo ir grįžau į lovą.

Manau, jog buvau neteisi, jis atrodo šaunus.

Bet negaliu spręsti apie jį iš išvaizdos, ir aš turiu nustoti galvoti apie jį. Aš susipažinau su juo tik prieš kelias valandas.

Jis niekas kaip tik kaimynas ar klasiokas, nieko daugiau.