MOONS (Z.M.)

1 Skyrius. 3 Dalis

KOMENTUOJAME!!

Pasukau galvą į tą pusę ir pamačiau, jog prie mūsų stovėjo BMW markes juodas automobilis, o iš jos išlipo tas pats juodaplaukis iš parduotuvės. Jis priėjo prie mūsų ir vaikinai greitai atsitraukė nuo manęs. Stebėjau vaikiną ir negaliu meluoti sau, jog jis nėra gražus ir grėsmingas. Visada domėjausi blogiukais, bet ne kaip vaikinais, o kaip kokiais eksponatais. Kodėl merginoms patinka blogi vyrukai, o ne geri? Juk su jais vienos problemos ir galiu pasakyti, kad šitas paslaptingasis juodaplaukis irgi yra toks.

-Malik,-prabilo vaikinai ir atsitraukė dar keliais žingsniais nuo manęs.

-Ką čia darote?-paklausė griežtai, kaip koks tėvas ir pažiūrėjo į mane.

-Mes...Mes tik linksminames,-jie bailiai atsakė ir akimis ieškojo pagalbos.

-Lysdami prie policininko dukros?-suurzgė ir jie pasimetė atsisuko į mane.

-Nežinojome, Malik,-teisinosi.

Pasirodo nėra tokie jau drąsus, kaip mano ęsa.

Stebėjau viska iš šalies ir labiau susisukau į mėgztuką, nes pasidarė šaltoką. Atrodo to Malik visi bijo. Kažkodėl nesistebiu. Jis atrodo toks lyg mėgtu visų kitų baimę, lyg maitintusi iš to.

-Dar karta pamatysiu jūs prie jos, tai taip ir žinokite, kad susirasiu blogiausiais būdais,-suurzgė ir jo piktos akis pažiūrėjo į mane.

Jis nužvelgė mano aprangą ir iš kišenės išsitraukė cigarečių pakelį. Tie vaikinai greitai pasišalino iš čia ir man pasidarė ne ką lengviau, nes čia yra jis. "Slapta džiaugiesi tuo."Nekenčiu jos.

-Kaip naujokė šiame mieste, sulauki daug dėmesio, Deqiun,-ramiai pasakė ir įsidėjo viena cigaretę tarp lupų.

-Nemanau, kad taip yra,-tyliai pasakiau.

Jis įsitraukė žiebtuvėlį ir prisidegė cigaretę įtraukdamas dumą.

-Nesivelkit į problemas, panele Deqiun,-mirktelėjo ir nuėjo prie savo mašinos.

Grįžusi namo buvau visa permirkusi. Tėtis vis dar negrįžęs iš darbo todėl manau padarysiu valgyt ir jo porciją įdėsiu į mikrobangų krosnelę. Persirengusi nuėjau į virtuvę ir iš šaldyklio išsitraukiau vištienos krūtinėlę. Manau šiandienai tiks. Išmarinavau ją ir įdėjusi į skardą įjungiau viriklę. Viską paruošus įdėjau kepti, o pati nuėjau į svetainę. Atsisėdau prie televizoriaus ir pasijungiau MTV. Klausiausi muzikos ir po kelių minučių išgirdau, kaip skamba durų skambutis. Patildynau televizorių ir nubėgau prie durų. Atrakinau jas ir atidarius pamačiau dvi rudas akis. Negali būti.

-Labas vakaras, panele Watson,-kaip visada mandagiai ir rimtai pasisveikino.
Tas formalumas kaitina kraują.

-Am...Labas,-nedrąsiai pasakiau.-Ar kas nors nutiko?

-Pametei,-atkišo mano grandinėle ir paliečiau kaklą patikrindama ar tikrai čia mano.

Dėja, tai buvo mano. Kada spėjau ją pamesti? Ir kur ją pamečiau? Stotelėje?

-Ačiū,-paėmiau iš jo rankų ir šyptelėjau,-Gal...Gal norėtum užeiti?-paklausiau.

Nemanau, jog jis norėtu užeiti. Arba, kad aš to labai trokščiau. Net nežinau jo vardo.

-Negaliu. Turiu važiuoti,-nusišypsojo.

Jo šypsena...
Nieko nesakiau tik nuleidau galvą. Neradau žodžiu, ką galėčiau jam pasakyti. Kai pakėliau akis mūsų žvilgsniai susikirto ir jis atrodė toks grėsmingas.

-Iki susitikimo, panele Watson,-ramiai pasakęs, apsisuko ir nuėjo link savo mašinos.

Stebėjau, kaip jis išvažiuoja ir kai jo nebemačiau uždariau duris. Jis mane domina. Ir nežinau kodėl. Galbūt, tai dėl jo išvaizdos ar paslaptingos asmenybės. Bet kažkuri dalis liepia man nuo jo bėgti ir klykti paleidus gerklę šaukdama pagalbos.

***

Kita diena atsikėliau į darbą. Jaučiausi gerai ir norėjosi, kuo greičiau pradėti viska. Daug, kam būtu keista matyti policininko durką dirbant kavinėje, bet aš nesu viena iš tų lepunėlių. Noriu viska turėti savo. Dar ir dabar atsimenu mamos žodžius, kai buvo dešimties: ("Viska ką užsidirbsi pati, labiau vertinsi nei dovanotą daiktą"). Ji buvo teisi.

Nuėjusi į kavinę ėjau tiesiai link koridoriaus su sutartimį. Kažkur turėtu būti kambariukas persirengti. Vos priartėjus prie mediniu durų jos atsidarė ir pro jas išėjo mano direktorius.

-Panele, Watson,-šyptelėjo.

-Labas rytas, pone Jorder,-nusišypsojau ir priėjusi padaviau sutartį.-Maniau reikės sutarti palikti kambariuke?

-Labas rytas ir jums. Žinau, kad sakiau, jog pasiimsiu ją iš kambariuko, bet turėjau pokalbį su vienu klijentu, o tada atėjai tu,-jis nusijuokė ir pažiūrėjo į sutartį.-Galite eiti į padavėjų kambariuką, ten padėta jūsų nauja uniforma.

-Ačiū,-mandagiai pasakiau ir nuėjau į padavėjų kamabriuką.

Čia buvo viena mergina. Šviesus trumpi plaukai, mėlynos akis ir maždaug 1,73 centimetrų ūgio.

-Labas, tu turbūt Deqiun taip?-nusišypsojo ir priėjus ištiesė ranką.

-Taip,-palinksėjau ir paspaudžiau jos ištiestą ranką.

-Aš Melany Hordan,-prisistatė.

Ji atrodė tikrai maloni ir manau mes puikiai sutarsime.

-Štai ten tavo apranga. Persirenk ir ateik prie prekystalio,-nusišypsojo ir išėjo iš kambariuko.

Priėjau prie savo aprangos ir lėtai ją pakėliau. Na tai tik maikute ir sijonas, kuris nėra nei per daug senoviškas, nei per daug atviras.

Greitai persirengusi susirišau plaukus į kuoduką. Išėjusi pamačiau Melany aptarnaujant klijentus. Atsistojau prie prekystalio ir laukiau, kol gausiu kokius nurodymus.

-Deqiun tu turėsi priimti užsakymus, gerai?-paklausė ir aš palinksėjau.

Paėmiau parkerį ir knygutę bei nuėjau prie atėjusio klijento.

Atėjus pietu pertraukai su Melany nuėjau papietauti. Tikrai buvau išalkusi. Pasiėmiau savo taše ir išsitraukiau indelį su vaisių mišrainę.

-Vegetare?-paklausė.

-Taip,-palinksėjau ir įsidėjau į burną apelsino gabaliuką.

Daug nekalbėjome tiesiog greitai pavalgėmė ir grįžome dirbti. Priėjau prie staliuko ir surinkau paliktas lėkštes. Nuvaliau staliuką ir viska nunešiau pas plovėjas. Melany aptarnavo klijentus ir nemačiau, kad kas ateitu, todėl atsisėdau ir žvalgiausi. Neužilgo atėjo Melany ir atsiduso. Manau ji pyksta ant tų vaikinų, kurie pasirodo nėra labai mandagus ir kulturingi.

-Tie vaikinai tikri idiotai,-suburbėjo.

-Manau tu jiems patikai,-šyptelėjau ir tyliai sukikenau, kai tie vaikinai ją kvietė.

-Lyg mane tai jaudintu,-nusijuokė ir išgirdau, kaip suskambsta varpelis virš durų.

Pažiūrėjau į duris ir pro jas įėjo tas pats juodaplaukis vaikinas. Jo plaukai buvo susivėle, o odine striuke jis laikė rankose. Jis pirštais perbėgo per savo plaukus ir apsidairė pamatydamas mane.

-O dieve, tai Malik,-sušnabždėjo man Melany.

font-ho