MOONS (Z.M.)

4 SKYRIUS. 1 DALIS

Pažiūrėjau į Zayn akis tikėdamasi, kad jis neverstas paaiškins man, bet juk čia Malik. Jis visada paslaptingas ir slepiantis tiesą. Tai kiek nervina, bet neturiu jokio kito šanso. Zayn man nesakys ką jis rezga.

-Nori valgyti?-nukreipė temą.
-Taip,-palinksėjau pajausdama, kaip mano skrandis susitraukia.

Maistas, kurį padarė Zayn buvo nuostabus. Jis puikus kulinaras tik gal kiek per daug deda paprikų. Mano tėtis visada sako, kad tai tikras vyras, kuris valgo aštriai. Tie vyrai.
-O ką man reiks veikti, kol tavęs nebus? Ir jei tavo mama pasirodys?
-Tokiomis dienomis mano mama neina pas mane,-sumurmėjo padėdamas man bananų sultys.
-Oh,-tik tiek sugebėjau pasakyti.-Šiandien pilnatis.
-Ką tai turėtu reikšti?
-Per pilnatį aš dažnai mėgstu būti lauke. Žinai... Tai gana gražus vaizdas,-sukrizenau.
Mes su mama visada eidavome į lauką pastebėti pilnaties ir pasakodavome baisias istorijas. Kai ji išvyko, tai dariau su tėčiu. Jis vis pasakodavo apie monstrus, kurie stovi ant keturių kojų, o aš visada juokdavausi. Pasiilgau šitokių vakarų su tėčiu.
-Nieko gražaus nematau,-niurai tarė.
Kažkam vėl bloga nuotaika. Kas jam yra su tą nuotaikų kaita? Nieko nesakiau nenorėdama vėl jo supykdyti. Jis dar keisčiau pradėjo elgtis, nei mūsų pažinties metu.
-Ačiū už maistą,-padėkojus pakylu nuo stalo ir nunešu lėkštę į indaplovę.
-Eik į savo kambarį,-paliepė.
-Kodėl tu visada man vadovauji?-susiraukiau.
-Nes galiu sau tai leisti,-suniurzgėjo.
-Negali. Aš nesu tavo lėlė,-kuo pykčiau ištariau.
-Eik į savo kambarį!-surėkė ir atsisuko į mane savo geltonomis akimis.
Išsigandusi greitai nubėgau į taip tariama savo kambarį ir atsirėmiau į sieną. Kas jis toks? Mane vis labiau kankina klausimai į kuriuos atsakymo nežinau. Zayn per daug keistas žmogus. Kodėl jo akis keičia spalvą? Tikrai nežadu jam paklusti. Jis man nesutrukdys naktį išeiti į lauką. Iš vis kas jis mano esąs? Tik aš pati galiu nuspręsti ką man daryti. Greičiau man aštuoniolika. Turiu net norą dvylikta klase pabaigti pas mama. Nors mažai bendraujame, tiesia sakant iš vis nebendraujame, bet jau geriau pas ją. Galbūt man vertėtu jai paskambinti? Taip. Turėčiau.
-Mėšlas,-nusikeikiau supratusi, kad mano telefonas turbūt liko namuose.
Kokie idiotai jie turėjo būti, kad nepaimtu man telefono? Susinervinusi atsigulu ant lovos ir stebiu lubas. Mano gyvenimas lyg filmas. Kuo toliau tuo blogiau ir manau šįkart laimingos pabaigos nebus. Jų niekada ir nebūna. Jei laimingai baigėsi, vadinasi tai dar nėra pabaiga.

Žiūrėjau pro langą. Jau gana vėlu. Matau jau pilnatį. Aš privalau išeiti į lauką. Nusileidau į apačią ir deja susidūriau su tuo vaikinu, kuris budėdavo prie vartų.
-Kur einate, panele Watson?- kreipėsi į mane.
Mane jau nervina tas formalumas.

-Į lauką,-ramiai atsakiau, nors širdyje tiesiog norėjau kuo greičiau išbėgti į lauką ir pasijusti laisva.
-Atleiskite, panele. Negaliu jūsų išleisti iš namų. Toks pono Malik įsakymas.
-Oh,-sumurmėjau ir pirštais perbėgau per savo plaukus.
Nieko nebesakiau tiesiog užlipau į savo kambarį. Susiraukiau išgirdus staugimą. Priėjau prie lango ir Zayn kieme pamačiau vilką. Jis pakėlė savo galvą ir pažiūrėjo į mane. Išsigandusi atsitraukiau ir nubėgau į apačią.
-Vilkas. Kieme yra vilkas,-pasakiau vaikinui.

Koks jo vardas?

-Vilkas? Tai neįmanoma. Kaip jis galėjo čia patekti?-sumurmėjo ir priėjęs prie lango pažiūrėjo pro jį.

Stovėjau, kaip išsigandęs vaikas jam už nugaros ir baiminausi, kad vilkas buvęs kieme gali sirgti kokiu užkratu. Juk jis išėjo iš miško glūdumos į civilizaciją!
-Ar jus įsitikinusi, kad jums nepasivaideno?-paklausė.
-Įsitikinusi,-tvirtai pasakiau.
Aš nesu beprotė, idiote. Jis daugiau nieko nesakė tik stebėjo aplinką per langą. Atsidususi nuėjau vėl į kambarį. Pažiūrėjau pro langą, bet vilko nebebuvo. Prasidariau langą ir įkvėpiau oro. Rodos greitai pradės lyti. Atsidususi atsigulu į lovą ir apsikamšau. Jaučiuosi prastai. Manau temperatūrą pakilusi vėl. Atsigulu ant šono ir žiūriu į mėnulį, kuris apšviečia mane. Jaučiuosi keistai. Nuo tada, kai čia atvykau tapau visų tampoma lėlė. Zayn lėlė. Jaučiu jam neabejotina simpatiją. Jis toks paslaptingas ir pavojingas, kas mane žavi ir užknisa. Noriu sužinoti tikra priežastį kodėl jis su mano tėčių saugo mane ir nuo ko saugo, bet abejoju ar greitai tai nutiks. Noriu būti laisva, džiaugtis gyvenimu ir patirti klaidų, kurias galėčiau taisyti. Teks kantriai laukti kol jie man viską paaiškins.

Kai atmerkiu akis priešais save pamatau akliną tamsą. Nė nepajutau, kaip užmigau. Lėtai atsisėdu ir tik dabar lovos kojūgalyje pamatau siluetą. Pasitrinu akis tikėdamasi, kad man vaidenasi, bet deja.

-Zayn?-sušnabždėjau.

KOMENTUOJAME MAŽUTES!!

5