MOONS (Z.M.)

2 SKYRIUS. 10 DALIS

-Demonus.

Jam tai ištarus Zayn mina pasikeitė iš išsigandusios į piktą. Demonus? Ką tai turėtu reikšti?

-Kokius demonus?-išsigandusi paklausiau.

-Tu... Tu nerimtai, taip? Kokio velnio tu tai padarei?!-krūptelėjau, kai Zayn stipriai pastūmė Luką į sieną.

Dabar nesupratau, kas čia vyksta ir kokius demonus Lukas prikėlė. Žodis demonai neskamba gerai, vadinasi tai kažkas tamsaus ir blogo. Tik kodėl jis juos iš vis prikėlė? Greitai išėjau iš kambario ir nusileidau į apačia. Man reikia pabūti vienai. Priėjau prie svetainės lango ir delnais pasirėmė į palangė. Lauke švietė įjungta šviesą, todėl galėjau matyti Luko mašiną ir kieme besivartanti kamuolį. Susiraukiau, kai tolumoje pamačiau kažką judant. Jis po lėto vis artėjo link namo. Tai lyg... lyg juodas skeletas. O dieve.

-Zayn,-tyliai tariau jo vardą.

Traukiausi po truputi nuo lango stebėdama tą keistą padarą.

-Zayn,-jau garsiau tariau jo vardą pajausdama, kaip vos už kelių sekundžių jis atsirandą už manęs.

-Kas?-jo balsas skambėjo šiurkščiai.

Pirštu parodžiau į langą, kad jis pamatytu tai.

-O šūdas,-nusikeikė.-Einam. Mes turime dingti iš čia,-sumurmėjo.

Vos man apsisukus pamačiau Luką, kuris apgailestaujančiai žiūrėjo į mane. Mes su Zayn pradėjo eiti link galinio lauko durų, kol jis vis dar stovėjo ir nejudėjo.

-Negalime jo palikti čia,-paprieštaravau.-Lukai prašau einam.

-Tegul kapstosi pats,-suurzgė Zayn.

-Ne. Mes negalime jo palikti,-piktai tariau ir priėjau prie Luko.

-Prašau. Nenoriu, kad tau nutiktu kažkas blogo,-paėmiau jam už rankos.

Krūptelėjau, kai lauke pasigirdo šiurpą keliančias rėkimas, o gal labiau riaumojimas.

-Deqiun einam!-surėkė.

-Aš nukreipsiu jų dėmesį, jus bėkite į apleistą ligoninę,-paliepė Lukas.

-Būk atsargus,-sušnabždėjau.

Zayn paliepimų užšokau jam ant nugaros ir užsimerkiau. Jaučiau jo greitą kvėpavimą ir kaip vėjas velią mano plaukus. Trumpam atsimerkiau ir pažvelgiau į tolėjantį namą. Jis buvo apsuptas tų padarų. Nors Lukas ir nėra geras, bet nenoriu, kad jam nutiktu kas blogo.

Neužilgo mes atsiradome prie apleistos ligonines. Žinau ją. Tai šventosios Marijos ligoninę, kurį buvo uždaryta po antro pasaulinio karo. Apie ją sklando daugybę kraupių gandų. Nulipau nuo Zayn nugaros ir greitai su juo nuėjau į ligoninės vidų.

-Tu,-susiraukiau pamatydama Evelina, kuri atsirėmusi į sieną rūkė cigaretę.

-Aš,-sumurmėjo.-Pakeliui prasilenkiau su Lukų. Iš kart supratau, kad jis nenorėdamas prikėlė tuos padarus. Žinojau, kad jis lieps jums čia atvykti, todėl nelesdama atsiradau šitoje prakeiktoje ligoninėje. Nebūk naivi, šita vieta mūsų neapsaugos, bet vis geriau nei būti lauke, kai jų pilnas miškas,-suburbėjo.

-Aš bijau,-tyliai tariau jausdama, kaip mano akyse kaupiasi ašaros.

-Neturėtum. Visi mes norime tave apsaugoti, nes esi vienintelis dalykas, kuris Zayn ir Luką laiko nuo beprotizmo,-sumurmėjo ji.

Sutrikusi pažiūrėjau į Zayn, kuris atsiduso ir atsirėmė į sieną.

-Man ir Lukui įkando prieš aštuoniolika metų demonas. Per tavo gimtadienį,-atsiraitojo rankovę.-Jei ne tu aš visam likusiam gyvenimui likčiau vilkų. Žudymo mašina.

Kaip aš galėjau nepastebėti? Juk dažnai matydavau jį be marškinių.

-Kodėl dėl manęs? Kuo aš esu dėta?-susiraukiau.

-Jie abu tave myli,-šyptelėjo Evelina.