MOONS (Z.M.)

1 SKYRIUS. 2 DALIS

-Manai aš to norėjau? Nenorėjau būti plano dalimi, bet buvau davęs pažadą. Visas tas dalykas yra ne mano norų. Kai man davė tavo nuotrauką buvau sutrikęs, jog tu tikrai išaugai į tokią, kokia mes tave ir matėme. Žinojau, kas tavęs laukia ir atvirai pirmiau man nerūpėjo, bet pažinęs tave ir supratęs, kaip tu nori būti nepriklausomą, supratau, jog padariau klaidą sutikdamas saugoti tave,-atsiduso,-Bet žinai vienas dalykas buvo kurio norėjau. Tai tavęs.

Prisimenu, kai jis sakė, kad nori mano širdies. Ar tai kažkokie šilti jausmai ar kažkas kito? Jis nori manęs? Žinau, koks gali būti Zayn ir tiesa sakant bijau jo tokių jausmų man. Vis dėl to mano gyvenimas prakeiktas pragaras.

-Zayn manai pasakysi tai ir kažkas pasikeis? Ir kaip suprasti tai, kad nesitikėjai jog tokia busiu? Tau neturėtu labai rūpėti, nes buvai tik vaikas,-susiraukiau.

-Man tikrai nėra tiek metų kiek atrodau,-pašaipiai šyptelėjo.-Ir nesakau, kad viskas pasikeis.

-Tai tu taip šaltai žiūrėsi, kaip tas vyras mane įsiveža? Kodėl esi toks savanaudis ir niekšas?-pakilau nuo žemės.

Jaučiuosi dabar daug labiau palūžusi nei visas tas dienas. Nekaltinu dėl to Zayn, kaltinų jį dėl jo elgesio ir tai ką jis man padarė. Vis dėl to į tai mane įtraukė Edvardas. Kokia buvau kvaila, kad nevažiavau su mama, bet tiesiog labai ant jos pykau ir maniau, kad jai nerūpiu.

-Aš nebesikišiu į visą tai,-šaltai taręs jis išėjo iš kambario palikdamas mane viena su savo mintimis.

Žinoma nereikėjo tikėtis nieko kito. Kodėl aš visada pamanau, kad jam rūpiu? Turiu nustoti jausti jam simpatiją. „Sėkmės bandant." Prabilo mano pasąmonė. Atsisėdau ant lovos nusivalydama ašaras. Nenoriu važiuoti kažkur su Luku. Turiu pabandyti pabėgti iš čia. Priėjusi prie spintos persirengiau į patogesnius rūbus ir tyliai išėjau iš kambario. Nusileidau laiptais žemyn atsipalaiduodama suprasdama, kad Zayn sporto salėje. Išėjau į lauką pamatydama Tomą stovinti prie durų. Gerai laikas veikti.

-Tomai padėk, Zayn kažkas atsitiko, jis parkritęs rūsyje,-pribėgau prie jo.

Man nesiseka meluoti, bet tikėjausi, kad pavyks apgauti Tomą.

-Panele jums nepavyks,-šyptelėjo toliau stovėdamas toje pačioje vietoje.

-Tomai prašau išleisk mane. Aš tenoriu būti laisva,-maldavau jo.

Aš ir vėl graudinausi, bet nenorėjau pravirkti prieš vaikiną, kurio tik vardą žinau. Jis tik papurtė galvą ir parodė į namą lyg liepdamas eiti į namą.

-Kodėl tu lauke?-išgirdau Zayn balso.

Atsisukau į jį pamatydama, kad jis persirengęs į sportinę aprangą. Jo žvilgsnis buvo piktas ir baimė jam vėl grįžta. Nekenčiu to, kaip jis mane gąsdina, bet negaliu nieko padaryti. Nesu drąsuolė.

-Aš... Aš,-sumikčiojau.

-Ji norėjo išeiti,-paskundė mane Tomas.

Nuleidau galvą, kad nereikėtu žiūrėti į Malik piktą veidą. Žinojau, kad Zayn manęs nenuskriaus. Jis niekada to nepadarytu, bet tiesiog nemėgstu, kai jis ant manęs rėkia. O ir žinant kas jis toks. Jei miestas žinotu, kad jis vilkolakis bijotu dar labiau.

-Eini atgal į namą, Lukas greitai grįš ir norės pamatyti tave jau pasiruošusia,-piktai paliepė.

Grįžau atgal į namą užlipdama į savo namą. Mama prašau rask mane.

Išgirdau Luko balsą apačioje, todėl nenorėdama, kad jis čia ateitu nusileidau pati su maža tašyte. Stengiausi neverkti, noriu pasirodyti stipri. Svetainėje stovėjo mano tėtis, Zayn ir pats Lukas.

-Nupirkau tau triušio kombinezoną,-prabilo tėtis.

-Pasilik jį sau,-sumurmėjau.

Man nereikia iš jo nieko, nes per jį čia viskas.

-Prašau priimk.

-Tau turėtu būti gėda iš vis man rodytis akyse. Per tave turiu važiuoti su tuo vyrų kažkur. Ar bent pagalvojai ką jis gali man padaryti?!-surėkiau ant jo.

Jis tik tylėjo nieko nesakydamas. Norėčiau jį pasmaugti.

-Važiuojame,-piktai pasakė Lukas.

Taigi Lukas vežasi Deqiun kažkur. Kaip manote ko jam reikia iš jos? KOMENTUOJAME!

�e��