MOONS (Z.M.)

1 Skyrius. 5 Dalis

Kadangi daugelis nusprendė, kad istorija tegul būna su Zayn- taip ir bus, nors ir būtu buvusi, tiesiog man buvo smalsu, kas ko nori :) Smagaus skaitymo!

Mano širdis plaka lyg pašėlusi, kvėpavimas stringantis, jaučiuosi gana apsvaigusi. Nemaniau, kad viskas yra taip blogai! Būtinai turiu sugalvoti, kaip jam padėti, bet nežinau kaip. Jis neleidžia man pasakyti Zayn, bet nemanau, kad jo klausysiu. Pasakysiu jam ir jis sugalvos, kaip padėti savo broliui.

-Turi eiti,-sumurmėjo pirštais perbėgdamas per savo plaukus. Jis atrodo nuliūdęs, bet nežinau to priežasties: ar jį gąsdina mintis, kad jį radau, ar tai, kad jis vėl taps demonu sutemus?

-Nenoriu tavęs palikti,-tyliai tariau. Jam žiojantys, mano telefonas suskambo pranešdamas, kad man kažkas skambina. O mėšlas! Išsitraukiau telefoną pamatydama Zayn vardą šviečianti ekrane. Dabar aš mirusi. Paspaudžiu atsiliepimo mygtuką ir vos pridėjusi prie ausies telefoną išgirstu pykčio perkreiptą balsą.

-Kur tu po galais esi?!-surėkė.

-Aš...-norėjau jam pasakyti tiesą, bet Luko viltingas balsas mane sustabdė,-Esu parke, norėjau pasivaikščioti.

-Nemeluok man. Hansas sakė, kad nuvežė tave į Luko namus,-suurzgė. Jis nejuokais įpykęs.-Ko tau ten reikia?

-Tiesiog galvojau, kad tai padės panaikinti košmarus. Kodėl tu taip jaudiniesi?-paklausiau. Atrodo, lyg negalėčiau niekur eiti be jo žinios. Mane tai nervina. Nenoriu būti lyg koks augintis, kurį jis galėtu valdyti.

-Nesvarbu. Tuoj atvažiuosiu tavęs pasiimti,-burbtelėjo ir man nespėjus nieko pasakyti padėjo ragelį. Gerai...

-Tau laikas eiti,-prabilo Lukas žiūrėdamas į mane. Nors nenoriu išeiti, bet jis teisus. Zayn ir taip jau piktas, o aš dar nesu sugalvojusi, kaip jam pasakyti dėl jo brolio.

Atsidususi linktelėjau Lukui ir pasitryniau savo rankas. Pažiūrėjau į jo akis šyptelėdama ir patraukdama link durų. Eidama koridorių, girdėjau jį sekant mane, todėl jaučiuosi kiek drąsiau. Mane gąsdina šis pastatas. Priėjusi prie išėjimo durų atsisukau į jį ir žengiau žingsnį, kad būčiau arčiau jo. Pasistiebusi pakštelėjau jam į žandą ir greitai atsisveikinusi bei pridurdama, kad dar grįšiu, išėjau. Žinojau, kad Zayn čia greitai atvažiuos todėl pasiskubinau eiti link Luko namo. Už kelių minučių jau stovėjau namo kieme ir laukiau valdingojo šikšniaus. Kaip man jam reikės pasakyti tai? Nors Lukas ir liepė nesakyti jam to, bet aš žinau, kad turiu tai padaryti. Jis turi teisę žinoti.

Išgirdusi mašinos užėsi pasisukau į garso pusę pamatydama Zayn mašiną ir Hansą prie vairo. Jis išlipo iš automobilio ir grietu žingsnių priėjo prie manęs. Tai atrodė kiek grėsmingai.

-Jau sugalvojau geresnį melą, nei tą ankstesnį?-pakėlė antakį.

-Kodėl manai, kad aš melavau?-susiraukiau. Galbūt jis tai žino? O gal jis vis dėl to gali skaityti mano mintis?

-Jaučiu.

Abu įlipome į mašinos galą ir neužilgo pajudėjome iš kiemo. Jaučiau skvarbų Zayn žvilgsnį ir negalėdama to ignoruoti atsisukau į jį.

-Aš nemeluoju, Zayn. Galvojau, kad tai padės atsikratyti košmarų,-tyliai tariau.

-Tikiuosi nebuvai toje ligoninėje.

Greitai papurčiau galvą ir tikiuosi jis nesupranta, kad melavau. Turiu kuo greičiau jam tai pasakyti, bet kaip?

KOMENTUOJAME!