MOONS (Z.M.)

2 SKYRIUS. 2 DALIS

Pramerkiu akis pamatydama priešais save tėtį. Turbūt jau rytas, nes prie mano kaklo nebėra prisisiurbęs Lukas. Tėtis kažką pasakoja man apie Andrėja, bet aš jo visiškai nesiklausau. Mano galvoje buvo mano dar vienas sapnuotas sapnas. Kodėl aš tai matau? Juk tai įvyko dar prieš man gimstant. Norėčiau paklausti, nors ir nėra galimybės, kad man atsakys, bet aš negaliu. Esu transo būsenoje. Viską ką galiu daryti, tai tik gyvybei būtinus dalykus.

Sapne Lukas nužudė mergina ir jos kakle buvo įkandimas, kaip ir pas mane. Vadinasi jis jau ir seniau tai darė, bet kodėl? Jis būtu pasakęs priežastį, bet Zayn vėl jį pertraukė. Jausmas toks, jog Zayn jautė mane, bet tai neįmanoma. Teks susitaikyti su ta nežinomybe.

-Žinau, kad ant manęs pyksti, bet tu dabar saugi. Tavęs nebetyko pavojus,-išgirdau sakant tėtį.

Pažiūrėjau į jį ir tikėjausi, kad jis supras iš mano akių, jog nekenčiu jo. Jis nemato mano kaklo? Aš dar dabar jaučių skausmą, nes kraujas sukrešėjo ir pasukus galvą tos vietos odą įsitempia ir plėšią žaizdą iš naujo. Tai iš ties skausminga ir nemalonu. Man nespėja net užgyti, o jau būną iš naujo prakasta.

-Turiu jau eiti. Galbūt kokia kita dieną tave pasiimsiu namo,-nusišypsojo ir pabučiavęs mano kaktą išėjo iš kambario.

Pakilau iš lovos ir nuėjau į tualetą. Man reikia nusišlapinti, nes atrodo, kad to nedariau dvi dienas. Atlikusi visus reikalus nusiploviau rankas ir grįžau į kambarį. Nuėjau į balkoną ir vėl atsisėdau ant kėdės. Žinau, kad esu užtinusi ir pavargusi nuo visų šitų dalykų, todėl viskas matosi ant mano veido.

Jau buvo po pietų, o aš vis dar toje pačioje pozicijoje. Nenoriu net valgyti, tiesiog pavargau nuo tos rutinos. Nenoriu prarasti vilties, bet tai tiesiog mane vargina.

Girdėjau, kaip kažkas įeina į kambarį, bet tai ne vienas žmogus. Tikiuosi tėtis vėl neatėjo.

-Ką tu padarei?-išgirdau Zayn balsą.

Jis čia. Norėjau atsisukti ir pažiūrėti į jį, bet negalėjau. Sėdėjau ir žiūrėjau į vieną tašką.

-Pataisiau ją. Dabar jį daug paklusnesnė,-prunkštelėjo.

Atrodė, kad jam čia yra lyg žaidimas. Ne jau jis tikrai yra toks beširdis? Nenoriu būti marionete. Noriu baigti mokslus ir siekti savo svajonių.

-Tu negali vėl grįžti prie to,-juodaplaukis priėjo prie manęs ir pritūpė.

Nežiūrėjau į jį, nes nenoriu vėl pradėti svajoti apie tai, kaip jis padeda man ištrukti iš čia. Aš netoli beprotystės, bet turbūt Lukai tai būtu į naudą. Jam nereikia mąstančios ir kovojančios už savo laisvę merginos.

-Deqiun,-jis ištarė mano vardą su tokių gailesčių, kas mane sugraudino, nors ir žinau, kad net negaliu verkti.-Pažiūrėk kaip ji atrodo. Ji net nėra gyva, ji tik egzistuoja!-užrėkė Zayn.

-Tu nuo pat pradžių žinojai, kam ji man reikalinga. Jei ji iškentės metus galbūt ją paleisiu,-suburbėjo.

-Ji tiek neišgyvens,-suurzgė.

Išorėje aš atrodžiau turbūt lyg neutraliai reaguojantis žmogus, bet viduje aš rėkiau ir klykiau lyg į belaisvę paimtas žmogus. Nors taip ir yra. Aš nesu laisva, aš savo tėvo atiduota dukrą šėtonui.

-Ji visiškai nereaguoja,-atsiduso paliesdamas mano veidą.

-Kas yra broliuk? Meile kankina?-pasišaipė Lukas.

Vis dėl to pažvelgiau į Zayn ir pamačiau, kaip jo akis visiškai pageltonuoja. Kas per velnias?

TAIGI TAIP, RETAI KELIU DALIS, BET TAI TIK DĖL TO, KAD VOS VOS RANDU LAIKO. Taigi kaip manote ar man kelti dalis retai bet ilgas? Ar dažnai bet trumpas? Yra dar vienas variantas. Galiu tiesiog į priekį parašyti, bet tai irgi užims laiko. Komentuokite ir siūlykite savo idėjas ;)

ha

N