MOONS (Z.M.)

2 Skyrius. 2 Dalis

KOMENTUOJAME

-Perspėju, būni ramiai,-paliepė.

-Aš nenoriu čia būti. Noriu namo.

-Shh, tyliai,-pridėjo piršta prie lupų ir išėjo iš kambario.

Atsidusau ir pakilusi iš lovos dairiausi po kambarį. Jis du kartus didesnis nei mano. Priėjau prie durų ir tyliai jas atidariau. Girdėjau tėvo ir Malik pokalbį, kur jie kalbėjo apie mane.

-Atvešiu jos daiktus, bet perspėju laikyk savo rankas prie savęs.

-Pasistengsiu. Atsimink mūsų susitarimą,-Malik balsas buvo šaltas ir griežtas, kai jis ištarė šituos žodžius.

Koki susitarimą? Apie ką jie čia kalba?

-Negražu klausytis, Deqiun!-išgirdus Malik rėkimą greitai uždariau duris.

Kaip jis suprato, kad klausausi jų? Šitas vyras tikrai yra kažkoks nenormalus. Atsiguliau į lovą ant šono ir žiūrėjau pro langą į kylančią audrą. Nenoriu čia pasilikti nežinodama atsakymų. Jie turi man juos suteikti. Užmerkiau akis ir galvojau apie ką nors kita. Tarkim apie, tai kad rytoj į darbą ir Melany viska išklausinės manęs apie Malik. Ir vėl jis. Mano gyvenimas visiškai pasikeitė nuo to karto, kai čia atvykau.

Gulėjau viena kambaryje apie dešimt minčių, kai išgirdau, jog apačioje užsidaro duris ir pasigirsta žingsniai ant laiptų. Lėtai atsisėdau ir laukiau, kol Malik užeis vidun.

-Galima?-išgirdau jo balsą ir paskui jis pradarė duris įkišdamas galvą.

-Kodėl negaliu namo?-vėl uždaviau jam jau spėjusi įkyrėti klausimą.

-Tau tereikia žinoti, kad busi saugi su manimi.

-Nepasitikiu tavimi,-sumurmėjau ir sukryžiavau ant lovos kojas.

-Manęs nedomina ką tu manai. Aš tik saugau tavo išlepintą užpakalį,-suurzgė ir išėjo iš kambario palikdamas mane viena.

***

Pabudau ryte nuo kažkieno judinimo. Sunkiai pramerkiau akis ir pamačiau juodaplaukį.

-Kiek dabar valandų?-kimiai paklausiau.

-Puse septynių. Tau į darbą. Kelkis,-paliepė.

-Uch,-sudejavau ir sunkiai pakilau iš lovos.

Malik akis nužiūrėjo mano pižamą ir jo veide buvo matyti maža šypsena. Ko jis šypsosi?

-Kas?-susiraukiau.

-Mikimauzai? Rimtai? Jums septyniolika, panele Deqiun,-pasišaipė.

Beveik aštuoniolika, mulkiau.

-Lyg tau rūpėtu, Malik,-sumurmėjau.

-Atsargiai, panele Deqiun, gali ir pasigailėti savo žodžiu,-rimtai tarė ir vėl pastebėjau, kaip jo akyse sublykstėjo geltona spalva.

Tai savotiškai gražu.

Apsirengusi tėvo atvežtus rūbus susirišau plaukus į netvarkinga kuoduką. Kelis kartus perbraukiau per blakstienas su tušų ir pasitepusi lupas vazelinu, nusileidau į apačia. Šitie namai per dideli ir man nejauku, kai Malik žiūri į mane lyg būčiau grobis vilkui. Nuėjau prie durų ir apsiaviau savo Vans'us. Laukė švietė saulė, todėl striukę palikau kabėti. Išėjau iš jo namų pažiūrėjau į du stambaus sudėjimo aukštus vyrus. Jie stovėjo prie durų lyg kokie kareiviai pasiruošę mirti už savo tėvynę. Keistai juos nužvelgiau ir nuėjau prie vartų, kur stovėjo jaunas, maždaug dvidešimt keturių metų, vaikinas.

-Laba diena panele. Turbūt busite Deqiun, tiesa?-paklausė ir aš nedrąsiai palinksėjau.

-Ar galėtum atidaryti šituos vartus?

-Taip,-jis nusišypsojo ir suvedė kažkokį kodą.

Vartai prasidarė ir apdovanojusi vaikiną šypseną išėjau pro juos. Eidama link savo darbo klausiausi muzikos ir stengiausi įsivaizduoti, kad mano gyvenimas yra toks pat, kaip ir prieš susipažįstant su Malik. Nesuprantu jo, o labiausiai nesuprantu tėvo. Juk apie jį sklando ne kokie gandai. Jis pats liepė man jo saugotis, o dabar sužinau, kad tai buvo tik kažkokio nelemto plano dalis. Ką jie slepia nuo manęs? Uch, aš ir vėl per daug galvoju apie tai, kas man neturėtu dabar būti galvoje.

Įėjusi į kavinę pamačiau Melany, kuri ruošėsi naujai darbo dienai.

-Labas,-pasisveikinau.

-Sveika,-nusišypsojo.

Nuėjau į persirengimų kambariuką ir užsidėjau padavėjos aprangą. Pažiūrėjau į atvaizdą ir nuėjau pas Melany, kuri aptarnavo pirmą atėjusi klientą. Jis buvo senas vyriškis ir dažnas šitos kavinės lankytojas. Labai mielas senukas ir sakyčiau vienas draugiškiausių žmonių. Atsisėdau už prekystalio ir žaidžiau su telefonų, kai prie manęs priėjo Melany.

-Malik atėjo,-sušnabždėjo ir pakėlus galvą pamačiau jį prie vieno iš stalelių.

Nežinau ar jai sakyti, ar patylėti apie tai, kad turiu gyventi su juo, bet dabar man tikrai reikia draugės pasipasakojimui. Žinau, kad jos beveik nepažįstu, bet neturiu jokiu kitų draugių, o ją tokia laikau.

-Jis...Jis bendrauja su mano tėčių ir dėl kažkokių priežasčių turiu kuriam laikui gyventi su juo,-susigėdus pasakiau ir ji išpūtė akis.

-Tu su Malik?-įsižiojo.

-Uch tai labai ilga istorija,-atsidusau.-Bet tu negali niekam prasitarti, gerai?

-Gerai, bet turėsi man papasakoti viska,-mirktelėjo.