MOONS (Z.M.)

2 SKYRIUS. 11 DALIS

-Jie abu tave myli,-šyptelėjo Evelina.

Stengiausi ignoruoti jos per daug švelnu balso toną. Ar ji tyčiojasi? Neatrodo, kad dabar ji būtu piktybinė ir tai man kelia daug klausimų. Pažiūrėjau į Zayn, kuris tylėjo net nebandydamas apsiginti. Jis mane myli? Ir Lukas?

-Turėtume rasti saugesnę vietą,-prabilo jis.

Mes pradėjo eiti koridoriumi link kitos ligoninės pusės. Negalėjau nekreipti dėmesio, kad lauke sklinda tie šiurpus garsai. Bijau dėl Luko. Jis gali būti jau miręs. Visi trys sustojome, kai už mūsų pasigirdo keisti garsai. Lėtai atsisukau prieš akis pamatydama tą padarą. Jis buvo aukštas ir liesas. Ilgomis rankomis ir pirštais.

-Deqiun bėk!-surėkė Zayn.

Greitai sureagavus pasileidau bėgti koridoriumi. Vis trumpam atsisukdavau matydama, kaip tas demonas mane vejasi. Zayn stumtelėjo mane į Evelinos pusę pats mesdamas į tą padarą sulūžusia kėdę. Po kelių minučių sutrikau nebematydama prie savęs nei Zayn nei Evelinos. Išsigandusi dairiausi kur man pasislėpti, nes girdėjau, kad tas padaras artėja. Cyptelėjau, kai buvau įtrauktą į kažkokį kambariuką, kurį apšvietė tik pro maža langelį besiskverbianti šviesą.

-Lukai, tu sveikas,-sušnabždėjau pamatydama jį.

Jis pridėjo pirštą man prie lupų liepdamas nekalbėti. Aš velniškai bijojau to kas nutiks jei tas padaras mus ras, todėl apsikabinau Luką jausdama, kaip skruostais riedą ašaros. O jei Evelina ir Zayn jau mirę? Ne. Negaliu apie tai galvoti. Zayn gyvas.

Tyliai sukukčiojau išgirsdama klykimą ir tai ne tų padarų. O jos. Noriu greičiau, kad viskas baigtus.

-Shh,-sušnabždėjo Lukas.-Mes turime eiti iš čia.

Lėtai atsistojau su juo ir tyliai išėjome iš kambario. Mane gąsdino kiekvienas garsas todėl bijau, nes bijojau, kad mums einant tas padaras išlis iš po kampo ir sučiups mumis.

-Buk tyliai,-paliepė.

Mums pasukus į kitą pusę pamačiau Zayn. Jis greitai priėjo prie mūsų ir piktai pažvelgęs į Luką prisitraukė mane į savo glebį.

-Kur Evelina?-paklausiau.

-Jie pagavo ją. Nespėjau jos išgelbėti,-sumurmėjo.

Įsikibau į jo marškinius stengdamasi nustoti verkti, bet visa tai neturėtu egzistuoti realiame gyvenime.

-Tau viskas gerai?-paklausė Zayn.

Linktelėjau pažiūrėdama į Luką, kuris liūdnai man šyptelėjo. Mes pradėjo lėtai eiti toliau ir tik dabar pastebėjau, kad Lukas tikrai mane myli. Gaila, kad jam to paties aš nejaučiu. Visada mylėsiu jo brolį.

-Šūdas,-nusikeikė Zayn, kai mums vėl pasukus koridoriaus gale pamatėme tris padarus.

-Deqiun bėk į kambariuką,-paliepė Lukas.

-O kaip jūs?-išsigandusi paklausiau.

-Mes nukreipsime j dėmesį nuo tavęs.

Nenorėjau jų palikti, bet gavusi piktus j žvilgsnius greitai pradėjau bėgti atgal. Girdėjau, kaip tie padarai pradėjo staugti ir tai velniškai mane gąsdino. Įbėgusi į kambariuką susiriečiau už stalo kampe. Užsidengiau burną delnų, kai išgirdau kaip prasiveria duris ir kažkas įeiną. Pro stalo apačia mačiau, kad tai vienas iš demonų. Jis suurzgė ir dėjo žingsnį arčiau stalo. Nesukeldama garsų palindau po stalų tikėdamasi, kad jis manęs nepastebės. Nenoriu būti pagautą.

Pažiūrėjau pro tarpą pamatydama, kaip jis apsuką ir po lėto išeina iš kambario. Lengviau atsikvėpiau ir nusivaliau ašaras. Išlindau iš po stalo ir išėjau iš kambario. Lėtai ėjau link tos vietos kur išsiskyriau su Zayn ir Lukų, bet staiga išgirdau sau už nugaros urzgimą. Lėtai atsisukau pamatydama vieną iš tų padarų, kuris žiūrėjo savo tamsiomis akimis į manę. Greitai pasileidau bėgti koridoriumi stengdamasi už nieko neužkliūti. Mano širdis nežmoniškai greitai plakė, o ašaros bėgo skruostais neleisdamos gerai matyti. Įbėgau pro kažkokias duris ir greitai jas uždariau užkišdama pagalį. Atsitraukiau nuo durų, kai tas padaras į jas trenkėsi ir bandė įeiti.

-Deqiun,-išgirdau Luko balsą.

Greitai atsisukau ir puoliau jam į glėbį.

-Kur Zayn?-paklausiau.

-Nežinau. Pamečiau jį,-atsiduso.

Sukukčiojau vien pagalvojus, kad Zayn gali būti miręs.

-Kada visa tai baigsis?-verkdama paklausiau ir sukniubau ant žemės susiimdama už galvos.

Neišgirdusi Luko atsakymo pakėliau ašarotas akis į jį. Jis žiūrėjo į duris ir tai mane gąsdino.

-Lukai?-sutrikau.

-Pažadėk, kad bėgsi neatsigręždama atgal,-sumurmėjo.

-Ką tu darysi?-sutrikau greitai pakildama nuo žemės.

-Jie nesustos, kol negaus vieno iš mūsų. Neatleisiu sau jei mirsi tu ar Zayn,-atsiduso.

-Lukai prašau nedaryk to,-purčiau galvą.

-Aš myliu tave Deqiun, bet niekada neužimsiu Zayn vietos,-sušnabždėjo prieidamas prie manęs ir rankomis suimdamas mano veidą.-Visada busi geriausias sprendimas mano gyvenime. Nors ir buvai pirma man tik žmogus, kuris suteiks man jėgų, bet laikui bėgant aš tave įsimylėjau,-šyptelėjo.

-Lukai, prašau einam kartu su manimi,-sukukčiojau.

-Pažadėk, kad padėsi Zayn išgyti,-sušnabždėjo.

-Pažadu,-sukukčiojau.

Lukas sujungė mūsų lupas ir aš visiškai nesipriešinau. Man skaudu žinoti, kad visa tai baigsis ir daugiau aš niekada jo nebepamatysiu. Kai mes vienas nuo kito atsitraukėme Lukas parodė į langą, o pats priėjo prie durų.

-Bėk,-paliepė.

Pribėgau prie lango ir prieš išlipdama dar kartą pažiūrėjau į jį. Jis šyptelėjo man ir atidarė duris. Iššokau pro langą ant žemės ir greitai nubėgau į miško gilumą. Dairiausi bijodama, kad lauke bus demonu, bet aplinkui nieko nebuvo tik medžiai ir tamsą. Atsisukau į ligoninę cyptelėdama priešais save pamatydama Zayn.

-Tu gyvas,-greitai jį apsikabinau.

-Kur Lukas?-paklausė.

Pakėliau ašarotas akis į jį papurtydama galvą. Negalėjau jam žodžiais pasakyti, kad jis miręs, nes man pačiai buvo skaudu. Zayn nieko nesakė tik apsikabino mane ir pabučiavo mano galvą.

-Aš bijau Zayn,-sukukčiojau.

-Viskas baigta. Viskas baigta,-sušnabždėjo.