MOONS (Z.M.)

2 SKYRIUS. 4 DALIS

Gal žinote merginų kurios būtu panašios į šitos istorijos veikėją? Labai padėtumėte :)

KOMENTUOJAME :]]]

-Ką pasakei?-jis paklausė ir baimės šiurpuliukai perėjo per mano kūną.

-Kad neisiu,-sušnabždėjau ir nuleidau galvą.

-Nebandyk daugiau niekada man prieštarauti,-pakėlė mano galvą.

-Tu man ne tėvas.

-Taip brangute, aš tau ne tėvas. Aš baisiau už jį,-šyptelėjo.-O dabar malonėk nešti savo užpakalį į mašiną,-jo tonas nuo pašaipaus tapo griežtas ir rimtas.

-Bet aš noriu likti,-tyliai pasakiau.

-Ir trintis su girtais vyrais, kad paskui tavo tėvas turėtu ieškoti tavo prievartautojo?-šiurkščiai paklausė.

-Moku apsiginti ir visu pirma, aš neinu į lovą su pirmu pasitaikiusiu.

-Manai jie klaus tavęs, ar tu nori ar ne?-jo balsas pakilo, todėl atsitraukiau keliais žingsniai toliau.

-Aš busiu saugi. Čia yra mano draugė ir jos vaikinas,-sukryžiavau rankas ant krūtinės.

-Neerzink manęs, Deqiun,-suurzgė ir priėjo arčiau.

-Aš nenoriu eiti namo, o ypač tada, kai turiu gyventi pas tave, net nežinodama vardo!-pati nustebau, kai pradėjau šaukti ant jo.

-Nesu tau draugas, kad sakyčiau vardą.

-Tai ir neaiškink man ką turiu daryti, o ką ne,-sušnypščiau ir praėjau pro jį.

Mačiau, kad Melany sėdi prie baro ir kalbasi su Niall, todėl nuėjau prie jų.

-Kur buvai?-paklausė.

-Tualete. Malik čia,-sušnabždėjau jai.

-Žinau, mačiau jį. Ar jis sakė, ką nors tau?-pasidomėjo ir aš palinksėjau.

Apsidairiau ir pamačiau Malik, kuris ėjo pro žmonės, o jie stengėsi kuo greičiau pasitraukti jam iš kelio. Buvau pasimetusi iš išsigandusi, kai jis priėjo prie manęs ir čiupo už rankos. Klube nutilo muzika ir visi tik stebėjo mus. Esu įsitikinusi, kad jam norisi mane nubausti.

-Važiuojam iš čia. Dabar,-suurzgė.

Papurčiau galvą. Jis staigiai prisitraukė mane arčiau ir savo rudomis akimis žiūrėjo į manasias.

-Einam,-paliepė ir kaip bebūtu keista-aš sutikau.

Pažiūrėjau į Melany ir man nespėjus atsisveikinti, jis mane išsitempė iš klubo.

-Daugiau niekada nedrįsk man prieštarauti,-piktai pasakė.

-Man skauda,-tyliai pasakiau parodydama į riešą, kurį jis spaudė.

Jis greitai paleido mano ranką ir kiek atsitraukė. Mačiau sumišima jo akyse, kai jis stebėjo mano raustančius riešus.

-Nenorėjau,-sumurmėjau.

-Kodėl negaliu pasilikti? Man ten linksma,-tyliai pasakiau.

-Nes negali,-suburbėjo ir mes priėjo prie jo mašinos.

Vairuotojas atidarė man duris, todėl atsisėdau į vidų ir pasitraukiau prie kitos pusės lango, nes atsisėdo į galą taip pat ir Malik.

-Galiu bent sužinoti tavo vardo?-paklausiau.

-Ne.

-Kodėl?

-Nes mes ne draugai,-šaltai pasakė.

-Bet tu lendi prie manęs ir aiškini man, o aš neturiu net teisės sužinoti tavo vardo? Kas negerai su tavimi?-susiraukiau.

-Aš tik darau, kas buvo susitarta, aišku?-suurzgė.

-Kodėl aš negaliu nieko žinoti?-sumurmėjau.

-Nes tai ne tavo rūpestis!-jis staiga suriko priversdamas mane krūptelti ir prisispausti prie mašinos durelių.

Nusisukau nuo jo ir tylėjau visa kelia. Mano akyse kaupėsi ašaros ir kelios nusirito skruostų. Jie visi nuo manęs slepia viską. Mano gyvenimas tapo jų kontrolėje. Ne jau turėsiu su tuo taikstytis? Kai sustojome prie Malik namų nieko nelaukus išlipau iš mašinos ir pasileidau bėgti link savo namų.

-Deqiun!-suriko Malik ir staiga pajutau stiprias rankas sau ant liemens.

-Paleisk!-klykiau ir bandžiau kojomis jam įspirti.

-Nesimuistyk,-sumurmėjo ir atsuko mane į save.-Aš nenuskriausiu tavęs.

-Aš noriu namo. Leisk man grįžti namo,-sukukčiojau.

-Ne, tu negrįši namo, tavo tėvas tave vis tiek pas mane gražintu,-pašaipiai pasakė ir nusitempė į namus.

Nusiaviau batus ir greitai nubėgau laiptais į "savo" kambarį. Nekenčiu, kai su manimi taip elgiasi. Kartai pagalvoju, jog geriau galėjau važiuoti su mama į Kanadą. Atsiguliau į lovą ir veidą užsidengiau pagalvę. Nenoriu čia būti. Noriu namo. Į savo kambarį.

Jaučiau, kaip vėl pravirkstu, todėl paslėpiau galvą po pagalve. Man skaudu, kad tėtis su manimi taip elgiasi. Galvojau, kad jis visada atviras su manimi, bet pasirodo toks nėra. Jis man melavo. Ir ne syki, nors Bradforde, mes tik savaite ir net mažiau. Jis nesako man tiesios, nors pažadėjo, jog visada bus atviras. Nenoriu, jo matyti ir man nesvarbu jog jis sakys, kad tai mano labui.

-Deqiun?-išgirdau, kaip prasidaro kambario duris ir Malik prieina prie lovos.

-Palik mane ramybėje,-sumurmėjau.