Visi žinojo, kad mieste Zayn pavojingiausias. Jo noras skriausti kitus yra didesnis, už bet kurio nors kito. Malonumas, kurį jis jaučia matydamas savo aukos skausmą, verčia jį pasijusti galingu. Žmonės apkalbinėjo jį, kūrė gandus versdami jį dar did...
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
-Deqiun! Po velniais Deqiun kelkis!-išgirstu atkakliai šūkčiojant mano tėtį. Pramerkiu stipriai sulipusias akis ir apsidairau. Mano tėtis ištiktas nerimo priepuolio klupi šalia mano lovos ir stebi mane. -Tu rėkei ir blaškeisi. Labai mane išgąsdinai,-atsidusta. Nieko nesakau. Tai tik sapnas. Zayn čia nebuvo. -Atrodai išblyškusi. Geriau neik į darbą, gerai?-šypteli. Jaučiuosi tikrai prastai ir vis dar esu pavargusi. Man reikia miego. Palinksėjusi vėl susisuku į antklodę. Užmerkiu savo akis ir įkvėpiu oro. Girdžiu, kaip tėtis išeina iš mano kambario. Užsidengiu veidą pagalvę ir gyliai įkvėpiu. Užuodžiu vyriškus kvepalus. Zayn kvepalus. Man turbūt jau paranoja. "Tai jau tikrai." Senai girdėta pasąmonė prabyla. Pritrukus orui atsidengiau veidą ir pramerkiau akis krūptelėdama. Prie lovos stovėjo Malik. -Kas per šūdas?-nusikeikiau. Juodaplaukis atsisėdo ant lovos šalia manęs, bet vis dar nieko nepasakė. -Kaip jautiesi?-klausia. Sutrikusi stebiu jį ir bandau įvertinti jo nuotaiką. Žvilgtelėjusi atidžiau į jo akis pastebiu, kad jos dabar turi žalią atspalvį. Dabar jos ryškiai žalios. -Būna ir geriau. Kodėl tu čia, Zayn?-atsisėdusi patogiau įsitaisau, bet nenuleidžiu nuo jo akių. -Sapnavai mane, taip? -Iš kur žinai?-susiraukiau, o jis tik šypteli. Jo akis dabar vėl normalios spalvos, bet man jis vis dar keistas. Kiek daug norėčiau apie jį sužinoti...
-Jums reikėtu pamiegoti, panele Watson. -Kodėl tu čia Zayn?-vėl užduodu klausimą. Žinoma, ponas Malik, nesiteikia man atsakyti. Jis atrodo lyg apsirūkęs. Kaip jis čia atsirado? Ar tėtis jį įleido? -Tau nereikia dėl nieko jaudintis. Aš nieko tau nepadarysiu,-sušnabždėjo. Nepasitikiu juo, bet tuo pačiu ir pasitikiu. Tai painu. Žvilgtelėjau jam į lupas ir atsirado noras pabučiuoti jį. Po velniais, kas su manimi negerai? Negaliu apie tai galvoti. Jis arogantiškas ir pasipūtėlis. -Miegok,-jis taręs man tai į akis privertė pasijausti keistai. Atrodo, kad mano kūnas ir siela sutiktu su viskuo ką jis lieptu. Aš dar kelias sekundes žiūrėjau į jį ir užmerkiau akis. Jaučiau, kad jis vis dar čia ir žiūri į mane, bet nedrįsau atsimerkti. Gal net labiau bijojau. Jis man nieko nėra padaręs, bet jo tas elgesys mane labai gąsdina. Galiausiai pasiduodu norui užmigti ir visiškai atsipalaidavus panyru į tamsą.
Pramerkiu akis ir apsidairau. Aš nesu savo kambaryje. Po velniais aš nesu savo kambaryje! Lėtai atsisėdau ir tuo metu pro duris įėjo Zayn. Ką jis čia veikia? Gerai įsižiūrėjusi atpažįstu vietą kurioje esu. Tai Zayn namai. -Kodėl aš čia, Zayn?-paklausiau jo. -Tau kilo pavojus,-sumurmėjo ir priėjo arčiau lovos.-Negali likti ten kur tave galėtu rasti. -Apie ką tu kalbi, Zayn? Kas gali mane rasti?
