Ketvirta valanda ryto.
Dangus jau seniai ne rašalo spalvos.
Išnyko visos žvaigždės. Tarsi būtų per dangų praskridęs gigantiškas paukštis ir visas jas būtų sulesęs kaip grūdus. Jis ilgai bandė sulesti ir mėnulį. Jam beveik pavyko - iškabino visą šoną ir vidurį, paliko tik puslankio dydžio kriaukšlę ir nuskrido. Jau buvo užtektinai prisilesęs. Juk turėjo sulesti tiek daug žvaigždžių.
Norėjau paukštį nuvyti, kai jis atskrido.
Skrajūnas nežinojo, kad žvaigždžių trupiniai buvo skirti ne jam.
Tai buvo mano žvaigždės. Mano žvaigždynai, mano galaktikos, mano visata.
O jis tiesiog atskrido ir visa tai sulesė.
Turbūt buvau per maža, kad paukštis mane išgirstų, rėkiančią, kad neliestų mano žvaigždžių.
Turbūt jam atrodžiau kaip maža skruzdėlytė.
Kai jis pradėjo draskyti mėnulį, aš rėkiau taip garsiai, buvau taip smarkiai persisvėrusi per langą, kad paukštis šiek tiek pakreipė į mane galvą ir įsispoksojo auksinėmis akimis.
Jis buvo gražus paukštis. Visas spindėjo nuo raudonumo, tačiau kai pasisukdavo, mačiau ir rožinius, oranžinius bei geltonus atspalvius.
-Tai mano mėnulis, mano žvaigždės! - surikau iš visų plaučių.
Skrajūnas pakėlė savo didžiulius, spindinčius kaip rubinai, sparnus ir prilėkė prie mano lango.
-Tai ne tavo mėnulis ir ne tavo žvaigždės. Tačiau ir mėnulis, ir žvaigždės sugrįš. Vėliau. - Pasakė paukštis.
Jis suplasnojo ir jau buvo beskrendantis toliau, palikdamas už savęs visą sudilusį mėnulį.
-Kas tu toks? - sušukau jam, vėl persisvėrusi per lango kraštą.
-Aš esu rytas...
YOU ARE READING
Momentai
Random#7. Čia aprašysiu tam tikrus momentus, kuriuose galime įžvelgti prasmę. Stengsiuos rašyti viena su kita nesusijusias dalis, jos nebus ilgos. Lapiški momentai.
