Momentai

Balandis nešantis plieną (KONKURSINIS DARBAS)

APRAŠYMAS: Kaip vadinasi masinis karas, kai kariauja visi prieš visus? Kai tavo odos spalva ir akių forma tampa tolygi draugo arba priešo išvaizdai? Kai vienintelis galvoje besisukantis dalykas tampa kerštas?

Armandas visada buvo taikus jaunuolis, kad ir kas benutiktų, besistengiantis išlaikyti savo šeimą. Tačiau kai paskutinis šeimos narys jį palieka, iš vaikino minčių išplaukia ramus elgesys ir žmogiškuosius pojūčius pakeičia keršto troškimas. Jis tampa kariu, besikaunančiu už teisybę, už savo žmones ir jų interesus. Bet kas nutinka žmogui, kai jis suvokia, kad jo veiksmai nieko neatneša? Kai jis prisimena vaikystę, šeimą, rūpestį bei visų tautų vieningumą, kuriuos dabar yra pakeitęs įniršis? Ar pavyks Armandui vėl pasijusti esant ne kariu, o taikos nešėju?

Šūviai. Ir kažkur toli bevažiuojančio traukinio dundėjimas.

Štai kas tapo mūsų nuolatiniu žadintuvu.

-Armandai, aš noriu valgyti...

Žodžiai, kuriuos mano krūtinė vis mažiau geba pakelti. Persisveriu per lovos kraštą ir pažiūriu į pirmame lovos aukšte ant čiužinio sėdinčią sulysusią mergytę. Jos apvalių žandukų, kuriuos taip mėgdavau niurkyti prieš metus, nebėra. Baltųjų vadinamoji ,,kreminė'' oda aptraukusi išsišovusius skruostikaulius, o žalsvai mėlynų akių baltymai papilkėję, paakiai raukšlėti, todėl ji atrodo daug vyresnė, nei septynerių metų mergaitė. Aš vis dar nesugebu suvokti, kaip mano sesutė, kurią mylėjo kiekvienas kaimynystėje gyvenęs žmogus, kurios geriausia draugė buvo baltoji ir kuri užsilipusi mokykloje ant scenos, kai jos vaikišką kūnelį aptemdavo geltona kanarėlės suknelė, deklamuodavo eilėraščius, dabar tapo gyvu, vaikštančiu skeletu.

-Aš tuo pasirūpinsiu, Irina.

Po valandos jau žygiuojame pilka, suskeldėjusia gatve barikadų pusėn. Mano delnas spaudžia mažytę sesutės rankytę ir aš stengiuosi nežirglioti per dideliais žingsniais, nes jaučiu, kokia ji nusilpusi.
Ne vien ji. Aplinkui einantys žmonės, daugiausiai vyrai, irgi atrodo ne pagal metus pasenę, o jaunos merginos, anksčiau tokios gražios, dabar vos išsilaiko ant kojų, nors jų link žemės jau seniai nebetraukia sunkios krūtys ir kiti apvalumai. Dabar suklupti verčia skausmas ir atstūmimo jausmas, kuriuo dalinasi visa link kitos miesto pusės besiartinanti minia.

-Armandai...

Išgirstu Irinos švokštimą ir nesudvejojęs užsikeliu ją ant nugaros, sau tyliai pažadėdamas, kad surasiu maisto šiam mažam nuplikusiam paukšteliui.
O jo bus kitoje barikadų pusėje.

Mes izoliuoti. Atskirti nuo visuomenės. Taip nutiko kiekvienam miestų silpnajam rajonui. Mūsų namai, baltųjų pavadinti lūšnynais, prieš metus buvo apstatyti sunkvežimiais, vieline tvora bei šiukšlėmis. O žmonėms pasakyta paprastai: tvarkykitės, kaip norite. Mes už jus nesame atsakingi.
Gal ir keista, bet būtent spalvotieji rajonai tapo izoliuotais. Neilgai trukus prasidėjo masiški kitataučių šaudymai mokyklose ir slapti neturtingųjų žmonių iš verslo rajonų pervežimai į uždaruosius.
Mokesčiai, didelės elektros kainos, minimalus uždarbis privedė prie prekių deficito. O turtingieji, matydami, kad prekių paprasčiausia neįperkame ir geriau užsiimame vagystėmis, jų į izoliuotus rajonus importuodavo vis mažiau.
Žmogus gali gyventi be meilės, lovos arba tylos, tačiau be maisto ne. Badas - baisiausia, kas galėjo nutikti.

-Kas jiems negerai?

Irina kaulėtu piršteliu parodo į tamsaus gymio dvynius, maždaug keturmečius, negyvus gulinčius ant žemės, o prie jų ašaromis plūstančią motiną. Moters rankos paraudusios, ir iš jos silpnų šauksmų suvokiu, kad ji savo vaikus pasmaugė, nenorėdama, kad jie kankintųsi.

-Nežiūrėk ten, paukščiuk.

Paspartinu žingsnį vos pamatęs vielinę tvorą. Neįtikėtina, kad mūsų miesto barikadų dar niekas nesugriovė. Kad ir kaip žmonės kenčia, jie nenori pasirodyti esantys viską griaunančiomis pabaisomis, kuriomis juos skelbė esant išorinis, laisvasis pasaulis.
Tačiau mes iškentėme per daug mirčių, kad tylėtume, kai reikia iškęsti masinį badą.

Pirmieji vyrai trenkiasi į užtvaras. Niekas jų versti kol kas neketina - tereikia pritraukti sargybinių dėmesį ir papasakoti apie rajone susidariusią padėtį. Pirštais liesdamas aštrią vielą ir šaukdamas bei prašydamas dėmesio iš kitos pusės, negalėjau iš galvos išmesti minties, kad jie puikiai žino mūsų skausmus.

-Ko?! Atsitraukt nuo barikadų!

Sukomenduoja išdygusių sargybinių su automatais būrys ir piktai šautuvų vamzdžius nutaiko į maisto maldaujančią minią.

-Prašau, pone, mums reikia maisto. Masiškai miršta žmonės...

Pradedu garsiai sakyti priešais mane stovinčiam chaki spalva apsitaisiusiam būrio vadui, girdėdamas pritariančius šūksnius man už nugaros.

-Koks man skirtumas, kremini? Kodėl už dyką turėtumėm jums dalinti maistą? Jau ir taip šalis išleidžia per daug biudžeto ant tokių veltėdžių kirminų kaip jūs.

Spjauna mano pusėn vadas. Nepataiko. Apspjauna Irinos striukės rankovę.
Pajuntu, kaip venomis užverda kraujas.

-Atverkit barikadas ir duokite mums maisto, arba gražiuoju nebeprašysime.

Vyrai, nors ir silpni, yra pasiruošę pulti. Matau, kaip jų pirštai vyniojasi aplink draskančią vielą. Tačiau kaip atsaką išgirstu ir kariškių užtaisomus šautuvus.

-Tu man grasini, berniuk?!

Būrio seržantas pakelia iš kišenės išsitrauktą pistoletą ir nutaiso man į kaktą. Iš jo akių matau, kad manęs nušovimas jam tolygus erzinančio uodo priplojimui.

Tai manęs visai negąsdintų, jei ne ant nugaros esanti sesutė.

-Pone, mes atėjome taikiai. Aš tik noriu pamaitinti savo sesę. Kaip ir visi aplinkui nori pamaitinti savo vaikus. Nebūkite pabaisa.

Mano tamsios akys ėda šviesius vado veido bruožus. Jis mato nekaltus vaikus, nusilpusius vyrus, nusiverkusias moteris ir nuplikusį paukštelį man ant kupros. Išvystu jo akyse su niekuo nesupainiojamą gailestį. Ir patikiu, kad išgyvensime dar vieną dieną.

Patikiu per anksti.

Iš izoliuotojo rajono gilumos išlenda bėganti ir įsiutusiai rėkianti jaunuolių minia. Ir net nesudvejojusi trenkiasi į barikadas bei meta per tvoras molotovo kokteilius.

Žiūriu, kaip ugnyje gęsta mūsų atneštas taikus prašymas. Taiki viltis.

Ir kaip ir rytą, tačiau šį kartą arti, išgirstu šūvius, kurie užgula ausis. Šūvius į minią, į bet ką.

Tarsi seržanto spjūvis, kulkos manęs neliečia. Tačiau vis tiek stoviu kruvinas.

Ne nuo minios.

Nuo negyvo paukštelio ant savo nugaros.