Momentai

Nepažįstamieji

Daug laiko praėjo po to, kai tu išėjai.

Tačiau, kad ir kaip skauda, tavo paveikslą savo mintyse tapau gražiausiomis spalvomis. Prisimenu tave tobulą, gerą, palydžiu tik su laimingom mintim.

Mes buvom maži, kvaili ir nesubrendę. Žinai, kai tu išėjai, man net neskaudėjo širdies.

O šią akimirką?

Dabar, kai tave prisimenu, galvoju, kas būtų įvykę, jei nebūčiau leidęs tau išeiti. Galbūt dabar tebebūtume kartu, šalia, susituokę, susilaukę vaikų.

 Nereikėjo man tavęs paleisti.

Dabar tu laiminga be manęs. Kartais išvystu tave mieste, tu beveik nepasikeitei, tačiau suaugai, tapai savimi pasitikinčia moterimi, kuri vaikšto pasitempusi, išdidi, iškėlusi galvą, bebaimė. Dažniausiai mane išvydusi tu nusuki žvilgsnį, tačiau visai neseniai nenusigręžei, o tiesiog šyptelėjai, kaip senam pažįstamui.

Pažįstami. Štai kas iš mūsų liko.

Ne, tu man nesi pažįstama, nors iš tiesų dabartiniu metu beveik nieko apie tave nebežinau. Tavo vidus pasikeitė. Iš svajotojos, žvelgiančios naktimis per teleskopą į dangų, tapai dalykiška ir kiek griežtoka nekilnojamo turto pardavimų atstovė. Išmokai vietoj žvaigždžių, kurias matei net dienos danguje, matyti pinigus. Bet negaliu dėl to tavęs kaltinti. Mes, suaugę, visur matome pinigus.

Ką dar žinau apie tave? Tu turi sužadėtinį. Jis nuobodus. Matau jį kiekvieną dieną toje pačioje kavinukėje, kur jis ten užsisako bandelių su karštu šokoladu. Net valgydamas jis iš rankų nepaleidžia telefono, nuolat arba su kuo nors kalbasi, arba rašo žinutes. Kartais galvoju, ar jis taip pat elgiasi namuose, su tavim. Bet kokiu atveju jis tau per prastas ir greitai sustorės. Bet turbūt mes visi sustorėsim, tokia jau suaugėlių dalia.

Daugiau nieko apie tave nebežinau, tik bereikšmius dalykus. Galbūt iš ties atsitiko tai, ko labiausiai bijojau - aš tavęs nebepažįstu. Mes esame nepažįstamieji, tokie, kuriuos sutinki rytą važiuodamas metro arba prasilenki gatvėje.

Bet galiu pasigirti tuo, kad anksčiau tave pažinojau. Ir tu buvai pirma mano meilė.

Sakoma, pirma meilė neužmirštama. Tai tiesa. Tačiau tu mane užmiršai. 

Turbūt nemylėjai.

Dabar, jei kas nors gatvėje paklaustų, ar tave pažįstu, nežinočiau, ką atsakyti. Ne? Taip? Kažkada pažinojau? Tiesa ta, kad dabar žinau tik tavo vardą. Juokinga, nes kai susituoksi, net vardo nebežinosiu, nes pasikeisi pavardę. Jei norėtumėm bendrauti, tektų susipažinti iš naujo.

Toks jau tas mūsų išdidumas.

***

Nebežinau kas daros, oj ta dalia dalužė...

Išties nebežinau kas daros, tačiau man patiko tai, ką parašiau. Turbūt ir jūs turite tokį žmogų, kurio nebepažįstate. Ir tarp jūsų ir to žmogaus stovi tik išdidumas.