Momentai

Žvaigždės

Žvaigždės egzistuoja visur.

Dabar, kai sėdžiu ant tilto ir žiūriu į jas virš galvos, tai suprantu.

Žvaigždes galiu išvysti ne vien nakty. Aš jas dažnai matau ir dieną, kai nueinu į kepinių parduotuvę ir užsisakau keksiukų. Tada man atneša juos - saldžius, gardžius, dar šiltus, tačiau svarbiausia - žvaigždėtus. Ant jų spindi pabarstukai - apvalūs sidabriniai karoliukai, auksinės plonos kaip popierėliai ir mažytės žvaigždutės. Net kietas kremas mirga nuo spindulių, ir visi jie man primena nakties dangų.

O kai ateina žiema ir ant žemės nusileidžia pirmasis sniegas, išvystu, kaip jis spindi saulėje, taip spindi, kad net skauda akis, tada aš vėl matau milijardus miniatiūrinių žvaigždžių vienoje vietoje. Ištiesiu rankas ir noriu jas paliesti, paimu į delnus ir spoksau, tačiau tada suprantu, jog jos netikros. Žvaigždės netirpsta, žvaigždės neišnyksta vos palietus ir jos tikrai nėra šaltos...

Šviesulius matydavau ir tavo akyse. Nuo kiekvieno žiburio, kiekvienos kalėdinės lemputės, o gal tiesiog aistros apimtos jos spindėdavo lyg galaktikos, o ruda akių spalva atrodydavo lyg ūkai, bedengiantys jas. Stebuklinga. Tačiau netikra.

Žvaigždės egzistuoja visur.

Kažkada sakei, kad patys žmonės padaryti iš žvaigždžių dulkių, kaip ir visa ši planeta, gyvybė, vanduo ir oras. Tačiau, kad ir kaip norėčiau tuo tikėti, mes nesame panašūs į žvaigždes. Jos didingos, milžinės, bekaitinančios mėlyna liepsna, tokia karšta, kuri net sudegina aplink esančias planetas. 

Keista, bet nors ir nesi panaši į žvaigždę, tau pavyko mane sudeginti.

Sakau - žvaigždės egzistuoja visur.

Ir aš trokštu jas išvysti. Bet, kad ir kaip ieškau, vienintelės tikros spindi naktyje. Ir dabar, kai jau esu sudegęs, mano viduje belikę pilki pelenai, o gal išviso nieko, tik tuštuma, beribė juoda erdvė, tokia, kaip kosmose, turiu galimybę pas jas nukeliauti. Pas tikras žvaigždes.

O geriausia tai, kad jos negalės manęs sudeginti. Negali sunaikinti to, kuris jau nebeegzistuoja.

Žiūriu į nakties dangų.

Keliausiu ten, pas žvaigždes.

Mano kojos nuslysta nuo tilto. Krentu.

Ir atsimerkiu. Vienas saulės spindulys, kaip bebaimis karys prasibrovęs per užuolaidos tarpelį, spigina man į akis. Atsisėdu lovoje ir apsižvalgau. Atsidūstu ir šypteliu.

Juk sakiau - žvaigždės egzistuoja visur...