Momentai

stigma

Šviesa, šviesa, prašau nušviesk mano nuodėmes,
Raudonas kraujas teka ten, kur nebegaliu atsisukti.
Giliau, jaučiu, kaip kiekvieną dieną mirštu,
Prašau, leiskite mane nubausti,
Prašau, atleiskite mano nuodėmes,
Prašau...
(BTS V - Stigma)

aš nežinau, kas supriešina žmones. o gal žinau, tik bijau tai pripažinti. pastarosiomis dienomis jaučiuosi lyg vaikščiočiau ant galvos užsidėjusi metalinį skafandrą su grotomis. įkalinta. savy.

bet kartais matau ir save normalią, o kitus su gyvulių galvomis.

kodėl žmonės pasikeičia? kodėl iš draugų tampam nepažįstamaisiais, kodėl jaučiamės svetimi savo pačių šeimose, kodėl krūtinėje kyla aštri rūgšties banga toje vietoje, kur turėtų būti širdis, tačiau kai pridedi du pirštus prie kaklo, nepajunti pulso?

kodėl numiršti anksčiau kūno?

man gėda.

nes ta rūgštis graužia ne vien širdį. kartais pajuntu, kaip ji pasiglemžia ir sielą.

ar tu dar gyva?

mane tai trikdo. nenoriu būti vienintelis pasaulyje žmogus su metaliniu skafandru. tai iliustruoja aplink mane pastatytas sienas. tu matai mane, aš tave matau, bet emocinis kontaktas nepasiekiamas.

tarsi kalbėtume laidiniu telefonu prie vėjo malūno. aš girdžiu nuotrupas, bet nepagaunu esmės.

ir pagalvoju, kad žmogaus su skafandru žemėj nereikia. todėl ir išskrendu. dažnai.

ir tada pajuntu gėdą ir vėl grįžtu. tačiau jau seniai nebegyvenu čia.

kodėl aš jaučiuos kaip kita žmonių rūšis?

- pasakė dar viena mergina, o kiti pradėjo aiškinti, kad visi taip jaučiasi.

tada kodėl apie tai tylim ir nekalbam?

kamuoja stigma.