Momentai

Tinklas

Naktis.

Pievoje čirpia svirplių choras, ant ežiuolės žiedo tupi mažas, dumblių spalvos žiogelis, po medžio šaka nerimsta uodų spiečius - visi, kurie jau turėtų miegoti, nemiega.

Po krūmu sujuda ežiukas ir kiek palaukęs nuskuta žvyrkeliu kiton pievos pusėn, katinas prie namo durų garsiai triauškina į lėkštutę sudėtus žuvies kaulus, ant betoninės plytelės tupi rupūžė. Virš namelio stogo ir tarp medžių lakioja šikšnosparniai.

Naktinis triukšmas. Dienos padarams pusdienio šviesos ir laimės nebepakanka.

Bet jiems diena. Jie mato saulę.

Iš sodo galo, nuo žiedo, jau spėjusio pasipuošti krikštoline rasa, pakyla rudai juodas drugys. Jo maži sparneliai nepasiduodami plaka, nešdami padarėlį į priekį, į dieną, toliau nuo tamsos. Jis skrenda - skrenda į saulę, į šilumą, į gyvybę, uždarytą namelyje.

Pastatas toks didžiulis. O jis toks mažas, tačiau žino, ko siekia, žino, ko nori - šviesos. Šviesoje nėra pavojų, nėra šikšnosparnių, benardančių tarp aukštų vilkdalgių kotų ir šiltnamių stogų. Šviesa reiškia dieną. O diena - gyvenimą.

Galėčiau suglausti sparnus ir prasnausti iki aušros, - galvoja drugys. - Tačiau aušra jau čia, tiesiog reikia ją pasiimti. Aš nenoriu laukti. Tenoriu būti laimingas, - nenustoja plazdenti ir neria tarp šakų dar arčiau.

Šviesa jam reiškia laimę. Ir jis nesustoja, nors jau jaučia, kaip sparnų nareliai po truputį silpsta. Reikia nebedaug. Prieš drugį stovi paskutinis sodo medis ir padarėlis, sukaupęs visas likusias jėgas, dar kartą suplasnoja.

Ir atsitrenkia.

Ne į šviesą. Atrodo, į nieką. Suspurda, tačiau negali pajudėti nei pirmyn, nei atgal. Jis įstrigęs tarp šakų, sparnus plešia kažkokios nematomos gijos, su kiekvienu bandymu ištrūkti, tik dar daugiau kūnelio prilimpa prie jų. 

Drugys blaškosi, nesuprasdamas - juk tikslas buvo čia pat. Dabar jis norėtų būti palikęs ant to paties šalto, aprasojusio žiedo sodo gale, netgi būtų atsisakęs šviesos. O dabar jis įstrigęs.

Tinkle.

***

Juodi, lakuoti bateliai kaukši miesto gatve. Aš neskubu, tiesiog einu namo. 

O gal ir skubu? Pati nebesuprantu. Jaučiu, kaip plaukai draikosi už nugaros, matau, kaip aplenkiu savo greitu žingsniu visus aplinkinius, o vaizdai pro šalį lekia kiek greičiau, nei turėtų.

Taip, aš skubu. Tačiau nesuprantu, dėl ko.

Atrakinu namų duris, metu kuprinę į šoną. Viskas - čia mano namai. Lengviau atsidūstu.

Diena eina vakarop, aš pamažu darau reikiamus darbus. Žinau, kad greitai pabaigsiu, turėsiu daug laiko, todėl viską rašau greitai, nekreipdama dėmesio į kituose kambariuose sklindantį šeimos triukšmą. Aš žinau, ko noriu, žinau, ko siekiu. Ir nesustoju, nors ir kaip sunku susikaupti.

Jaučiu, kad jau tuoj ateis darbų pabaiga. Nusišypsau, gurkšteliu kavos ir rašau dar greičiau, beveik nesuprasdama, ką.

Ir tuomet netikėtai suvibruoja telefonas. Ir dakrart, ir darkart.

Pakeliu jį. Ekranas įsijungia. Nauja žinutė. Laiminga nusišypsau. Atrašau, išsiunčiu. Jau dedu telefoną šonan, bet nespėju - vėl kvankteli pranešimų gavimo garsas.

Ir pamažu viskas sustoja. Gaunu draugų kvietimus į įvairius renginius, skambinu, klausiu informacijos, atrašinėju į žinutes, pasižiūriu draugės rekomenduojamą vaizdo klipą, po jo dar vieną...

Pasiklystu.

Atrandu save gulinčią lovoje, tamsoje, su man prieš veidą šviečiančiu telefono ekranu. Naktis.

Bet aš nemiegu. Jaučiuosi įstrigusi. Noriu eiti miegoti, noriu pabaigti paskutinį darbą, noriu mesti aparatą šalin, tačiau negaliu. Juk ateina dar viena žinutė.

Taip aš ir užmingu. Su metaline dėžute delne.

Tinkle.