Momentai

Princas

Jo vardas buvo Princas.

Bent jau aš taip jį vadinau.

Princas buvo maža mano gyvenimo dalis. Susipažinau su juo vaikystėje.

Tuomet pirmąkart viena likau namie per naktį. Tėvai išvažiavo į svarbų susitikimą, man prisakė niekam neatidaryti durų ir laiku eiti miegoti. Turbūt jie nepagalvojo, kad tokia mažytė mergytė kaip aš ir toks didžiulis tuščias namas kaip mūsų yra bloga kombinacija. Vienai likti atrodė taip smagu.

Bet tada pradėjo temti. Ir aš pasiilgau mamos. Dar niekad namai neatrodė tokie svetimi. Įsijungiau visas šviesas, visus ekranus, kad tik pripildyčiau namus šviesos ir triukšmo, rodančio, kad čia nesu viena. Iš savo kambario nusileidau miegoti į svetainę ir net neketinau nakčiai išjungti televizijos. Bijojau išgirsti kokį nors keistą garsą arba žingsnius.

Mano planas veikė, viskas turėjo būti gerai, jei ne audra ir jei ne keistas sutapimas, kai mūsų kaiminystėje dingo elektra.

Ir štai, aš sėdžiu viena, pasislėpusi po anklode tamsoje, už langų bildant perkūnijai ir dangui laidant žaibus, girdėdama, kaip traška mūsų namo stogas, grindys, laiptai - viskas, kas gali skleisti garsą. Atrodė, kad aplink mane bėgioja tuzinas vaikų, žingsniai girdėjosi visur, tačiau bijojau nuimti nuo akių antklodę ir į juos pažvelgti.

Ir tada, kai jau buvau kone isteriškai pradedanti verkti, pasirodė jis.

Viskas įvyko keistai ramiai. Staiga viskas nutilo, nebesigirdėjo nei vieno garso, tik lietus ramiai barbeno į langus. Pajutau, kaip kažkas suima medžiagą mano viršugalvyje ir patraukia į viršų. Ir išvydau priešais mane pasilenkusį jį.

Jis man nepasirodė baisus ar keistas. Pamačiusi jį, aš visiškai nurimau.

Jo veide gimė tobula šypsena, susidedanti iš kaip uogos prisirpusių rausvų lūpų ir baltų dantukų, tarp kurių mačiau aštrias kaip skustuvai iltis. O kai pamatai tobulą šypseną, negali neatsakyti tuo pačiu.

Nuo to laiko nebereikėjo nieko bijoti - Princas visada būdavo šalia išvažiavus tėvams arba man tiesiog palikus vienai. Pripratau prie jo kaip katinas pripranta prie jį maitinančio žmogaus. Taip pat dalykai, kurie man realiam gyvenime atrodytu keisti, su juo visiškai manęs netrikdydavo.

Berniukas niekada nekalbėjo, tačiau viską suprato. Neretai man net nereikdavo pasakyti, ko noriu ar ko man dabar reikia, jis tai suvokdavo be žodžių. O jo veido išraiška atsakydavo man į visus klausimus.

Princas taip pat mėgdavo slėptis iki tol, kol jį surasiu. Kartais užtrukdavau keltą dienų, beslampinėdama pašaliais, ieškodama auksaplaukio berniuko su tamsaus gintaro akimis, visada apsirengusio baltai arba gelsvai. Dažnai nebūdavo sunku - tereikdavo atidaryti spintą ir pamatydavau jį, įlindusį tarp paltų bei kailinių, tačiau vieną dieną atradau jį įlindusį į sieną per vėdinimo vamzdį.

Nežinojau, kaip jis ten sugebėjo įlysti. Berniukas to norėdamas galėjo bet kur nusigauti. O aš būdama maža ir neklausiau, kaip jam pavykdavo. Kartais tokius, atrodo, neįmanomus dalykus, savo galvoje vadinau Stebuklu.

Ir mes užaugom. Kai jau pasiekiau tokį amžių, kai mano tėvams atrodė, kad tebeturėti įsivaizduojamą draugą yra nenormalu, man pirmą kartą į galvą šovė suvokimas, kad jie berniuko (dabar jau vaikino) nemato. Ir tai buvo tikrai labai keista, nes galėjau prisiekti, kad Princas egzistuoja.

Tėvams vieną vakarą mane pasisodinus ant stalo ir pasakius, kad turiu paleisti tą mintį apie savo įsivaizduojamąjį draugą, auksaplaukis stovėjo tarpduryje ir klausėsi. Iš jo akių supratau, kad jis rimtai supyko. Kai Princas supykdavo, keletas dalykų jo išvaizdoje pasikeisdavo. Gintarinės akys pamažu pajuoduodavo, auksiniai plaukai, ramiai gulantys ant ausų bei kaktos pasišiaušdavo ir išlinkdavo į dvi skirtingas puses, padarydami sklastymą, Princas iškart atrodydavo vyresnis, o venos bei sausgyslės kakle įsitempdavo, suteikdami jo tobulam paveikslui baugumo. Kai vaikinas supykdavo, net aš jo pradėdavau bijoti.

Po pokalbio su tėvais kitą rytą nusileidusi žemyn, į virtuvę bei svetainę, pamačiau, kad visos spintelės atidarytos, metaliniai stalo įrankiai išbirę ant grindų, daugiau nei pusė indų pavirtę šukėmis, knygos, staltiesės sulaistytos sultimis. Kadangi buvo tamsu, dar tikėjausi, kad šis baisus vaizdas man tik pasirodė ir ištiesiau ranką prie šviesos jungiklio.

Pakeliui vietoj to, kad paliesčiau šaltą jungtuko plastmasę, mano pirštai atsidūrė šiltame Princo delne. Krūptelėjusi atsisukau - paprastai jo keisti pasirodymai manęs negąsdindavo, tačiau dabar, matydama tokį vaizdą, negalėjau neišsigąsti vaikino - berniuko, su kuriuo užaugau ir kurį laikiau geriausiu savo draugu, kuris dabar nusiaubė mano namus.

Ko gintarinės akys tamsoje atrodė dar šviesesnės, mačiau, kad jis išsigandęs, nors ir stengiasi to neparodyti. Švelniai atitraukdamas ne vien mano ranką, bet ir pačią mane toliau nuo jungtuko, Princo veido išraiška man sakė, kad jis nė trupučio nesigaili, tai padaręs, tačiau kaltina save, kad kažką atliko ne iki galo arba neapgalvotai. Paleidęs mane jis pasilypėjo ant stalo prie lubų, nuo kurių kabėjo sietynas ir pradėjo sukioti lemputes. Po kelių akimirkų nušoko žemyn, atrodydamas daug ramesnis, priėjęs prie jungiklio kažką jam padarė ir įjungė. Sietynas nušvito, nieko neįvyko.

Tačiau aš supratau. Supratau, ką jis norėjo padaryti ir kas man būtų nutikę, jei būčiau įjungusi šviesą.

Ir supratau, kad ne aš buvau jo taikinys.

Ir kad vaikinas tikrai nebūtų sustabdęs mano tėvų, pirmų nusileidusių žemyn.

-Kodėl? - sušnabždėjau, kol akyse kaupėsi briliantinės ašaros.

Jis nuleido žvilgsnį į grindis ir aš išvydau. Pamačiau vieną žodį, sudėliotą iš įrankių ir baltų indų šukių.

Princesė

***

Idėja - ką galvojate apie ilgesnį šios minties išplėtimą? Kažką panašaus į Pažaiskim Namus - trumpą siaubo istoriją?