Momentai

Kada nors

Už lango lyja.

Matau, kaip deimantiniai lašai tyška ant palangės, asfalto, medžių lapų. Jie telkiasi į balutes, teka upeliais nuo kalvų, krinta kriokliais nuo nutekamųjų vamzdžių ant stogų, visi kažkur keliauja.

Beveik jaučiu, kaip jie laša ir ant tavęs. O gal tiesiog teka tavimi. Galbūt jau guli po vandens paviršiumi, o vanduo glamonėja tavo kūną, plaukai plaikstosi į šalis kaip jūržolės, o ant blakstienų vis dar kabo deguonies burbuliukai. O gal tiesiog guli, sausas, nesušlapęs, be tikslo, be dvasios.

Ten jau nebe tu.

Tačiau aš pažinojau tave būtent tokį.

Galvoju, ar jauti šaltį. Tai rudens lietus. Paskutinis lietus. Ar vėliau, atėjus žiemai, pajusi kaip žemę sutraukia gruodas? Ar pajusi žvarbą, sukaustančią kiekvieno kūno raumenėlį? Ar iš tavo burnos virs garai?

Ne.

Tau jau nebešalta. O raumenims nereikia žvarbos, kad jie būtų susitraukę. Galbūt jau išvis nebeturi raumenų. Ir garų jau nebėra. 

Tu pats tapai žiema. Niekas labiau tavęs nesušaldys. Tu šerkšnas, tu gruodas, tu ledas, tu sniegas.

Ir visad toks išliksi.

Nepajusi, kaip nutirpsta paskutinės snaigės, neišvysi, kaip išsiskleidžia snieguolės, žibutės, tulpės, nematysi, kaip pavasario vėjas kedena dar nespėjusius apsirengti savo žaliu apsiaustu medžius, kaip jis neša žiedlapius nuo žydinčių obelų ir vyšnių, neišgirsi, kaip sučiulba vyturys, kaip gagena žąsys, kaip kleketuoja gandras.

Ateis vasara. Tau nebus karšta. Taip giliai, kur tu esi, amžinai vėsu.

Neišvysi ilgų vasaros vakarų, daugiau niekad neįbėgsi į šėlstančios jūros bangas, nesėdėsi parke virš gluosnių, lenkiančių savo sunkias šakas prie tavo veido, niekada nebesisupsi ir nebemanysi, pasiekęs pačią viršūnę, kad gali skristi, nebėgiosi per kviečių laukus, braukdamas ranka per rugiagėles, niekada neklaidžiosi po mišką, ieškodamas pirmųjų grybų po vasaros liūčių. Tu tapai žodžiu niekada.

Tačiau nesijaudink. Aš tapau tavo kada nors.

Kada nors aš užaugsiu. Kada nors pabaigsiu mokslus, pradėsiu dirbti nuobodų darbą, kada nors suprasiu, kad mano vaikystės svajonės niekada neišsipildys, kada nors pamilsiu, kada nors susituoksiu, susilauksiu vaikų, galbūt būsiu laiminga.

Kada nors aš netgi užmiršiu tave.

Kada nors išleisiu savo vaikus studijuoti, kada nors susipyksiu su savo vyru, išsiskirsiu ir būsiu vieniša, kaip dabar tu. Kada nors pagausiu save pykstančią ant triukšmaujančių kaimynų vaikų ir užmingančią prieš Naujųjų metų fejerverkus. Ir suprasiu, kad pasenau.

Kada nors tapsiu močiute, kada nors pasakosiu savo anūkams apie vaikystę ir staiga prisiminsiu tave. Kada nors susirgsiu. Kada nors gailėsiuos, praleidusi tiek daug gyvenimo šansų, galimybių, apverksiu nelaimes, įvykusias pakeliui.

Kada nors numirsiu.

Ir atgulsiu šalia tavęs. Kada nors mes vėl susitiksim.

Ką galiu pasakyti, rašydama verkiau.