Momentai

tunelis

penktadienį ėjau namo iš mokyklos. labai maudė kojas, nes praeitą dieną važiavau su klase į Vilnių, teko daug vaikščioti. ir šiaip man dažnai maudžia pėdas.

taigi, ėjau aš sau namo, ramiai, per Šiaulių bulvarą. paprastai juo niekad namo neinu, bet taip tą dieną įvyko, gal taip likimas suklostė, kad žingsniavau būtent gatve be mašinų, pilna kavinių be lankytojų, mokinių, beskubančių į autobuso stotelę, berūkančių paauglių ir jaunuolių, senučių su bordinėmis kepurėmis, kalbančių su kitomis senutėmis su garstyčių spalvos paltais. po mano pavargusiomis kojomis girgždėjo, o gal labiau žliugsėjo žvyras ir purvas, nes dabar ši pėsčiųjų gatvė tvarkoma ir tikrai ne tokia graži, kokia galėtų būti. ir šiaip rudenį bulvaras negražus. šalta, pučia skersvėjis, jauni medžiai jau numetę lapus, kurie po kojomis tampa koše, jei jų niekas nesušluoja. bulvaras gražus tik vasarą ir žiemą. vasarą jis gyvas žaliuojančiomis liepomis ir vaikais ant dviračių, o žiemą nieko nėra gražiau, kaip eiti Kūčių vakarą, jei sninga didelėmis snaigėmis, lyg angelai ten, viršuj, kandžiotų debesis ir tuos kąsnius paleistų kristi žemyn, ir nėra vėjo, žmonių, tylu tylu, o tu bulvare palieki pirmus pėdsakus sniege, iš visų pusių bešviečiant kalėdinėms lemputėms.

na, tai suprantate, kad rudenį ten viskas ne taip. kai dar rugsėjis, spalis, kai dar medžiai pasipuošę geltonais ir raudonais lapais, pakenčiama, tačiau šis laikas greitai praeina.

bet kokiu atveju, aš ėjau namo. o kadangi jau įsibegėjęs lapkritis, manau, jums nereikia aiškinti, kad temsta anksčiau. buvo vos pusė keturių, o saulė jau kabėjo pakankamai žemai, ir tikrai man atrodė, kai jau grįžau namo, kad ji spėjo nusileisti. tačiau pusę keturių ji dar kabėjo virš žemės, vos išlindusi per namų stogus tolumoje.

jei gyvenat Šiauliuose, suprasit, apie ką šneku. o jei negyvenat, aš turiu laiko jums papasakoti.

einant bulvaru nuo Šiaulių viešbučio (kuris aš net nežinau, ar veikia normaliai. niekas juk į Šiaulius nebevažiuoja šiais laikais, čia nieko nėra atsiprašant) link turgaus, jau praėjus Gaidžio laikrodį (tai kaip Šiaulių Bigbenas. tik jis neaukštas, dažnai nelabai tikslus ir ant jo viršaus tupi medinis gaidys. kaip kokiam kaime.) ir, jei neklystu, dar vieną perėją, prieisit tokį išėjimą iš bulvaro, kurio vienam šone yra arkos. arkos pravažiuoti mašinoms ir žmonėms pabėgti iš bulvaro.

apie jas aš ir šnekėsiu.

aš nusprendžiau iš pagrindinės pėsčiūjų gatvės išeiti būtent ten. buvo pusė keturių. aš ėjau per arką, kuri buvo kiek ilgesnė už paprastą, lyg neilgas tunelis.

ir pamačiau, koks gražus bulvaras gali būti rudenį.

man nereikėjo raudonų ir geltonų lapų, man nereikėjo nieko, ką poetai vadina rudens grožiu.

aš mačiau saulę, išlindusią per namų stogus tolumoje. ji švietė tiesiai į mane.

nieko nebemačiau, tik šviesą. tokią ryškią, gražią.

pagalvojau, kad kai kada nors numirsiu ir pamatysiu tokią šviesą, man visai nebebus baisu.

nes tai buvo vienas iš gražiausių kada nors gyvenime matytų dalykų.

šviesa.

ruduo.

***

jei gyvenat Šiauliuose, tikrai nueikit pažiūrėti, kai bus giedra diena. aš nejuokauju.