o tu supančiok mane kalėdinių lempučių girlianda ir persismesk vieną jos pusę sau per petį, patekdamas šalia, į šią maišalynę. gulėk su manim ant seno kilimo šaltam kambary, kai iš burnos virsta garai, ir žiūrėk į plastmasines žvaigždes ant lubų, kurių neonas nuodingas.
nesiilsėk kartu su manim.
iki kol mūsų kūnai pavirs vėju ir mes kartu sukursime didžiausią žemėj matytą taifūną. nugrimzk su manim į vandenyno dugną, kol slėgis sutraiškys mums kaulus ir mes pavirsim į mikroskopines, tamsoj šviečiančias medūzas, niekada neišvystančias saulės.
negalvok kartu su manim.
išskleisk drąsos sparnus ir nusinešk mane virš debesų, į kitą galaktiką, beribį kosmosą, kitą dimensiją, kur vienintelis pažįstamas man būtum tu.
nepavark kartu su manim.
bėk per laukus į žaras, nusirenk saulėje ir vaikščiok ugnim, iki kol abu pavirsim į mirgančias žarijas žaizdre, gražias, lyg rubinai.
nebijok kartu su manim.
laipiok ant dangoraižių stogų tarp langų, nuo kurių kiekvieno mums į akis spigintų šviesa.
tačiau nepakankamai ryški.
už mus.
nes mes šviečiam ryškiausiai.
***
Geresnė nuotaika, pasąmone, ar ne? :)
YOU ARE READING
Momentai
Random#7. Čia aprašysiu tam tikrus momentus, kuriuose galime įžvelgti prasmę. Stengsiuos rašyti viena su kita nesusijusias dalis, jos nebus ilgos. Lapiški momentai.
