Momentai

Balta apykaklė

Tyla. Krinta snaigės. Jos užties jau ir taip sniegu apklotą žemę dar storesniu patalu. Deja, jis nešildys. Tik stingdys ir žudys.

Net ir žiemą miške nėra tylu. Tai sukrankia varna, tai kažkur tolumoje supoška ežero ledas, sutraška šaka, nebeatlaikiusi žvarbios sniego skraistės, bandydama nusipurtyti ledinius kailinius sau nuo pečių. Kartkartėmis praliuoksi kiškis.

Šiandien čia nesigirdi nei vieno garso. Tarsi giraitė būtų uždengta po permatomu kupolu ir išgąsdinusi visus, ir gyvūnus, ir medžius, bei kiekvieną vandens telkinį.

Tačiau ne, tyla pertraukiama. Traška sniegas. Kažkas eina. Gal briedis?

Ne, jei sėlintų žvėris, visi paukščiai suplasdėtų, sukranktų ar pradėtų rėkti, perspėdami kiekvieną būtybę, besislepiančią šešėliuose. O kartais net nesislepiančią. Žiemą šešėlių net miške nedaug. Sniegas taip spindi, apšviesdamas kiekvieną pakampę, kiekvieną šaką, saugios vietos nebėra.

O kai kailis nebesusilieja su aplinka, reikia imtis kito būdo. Kiekvienas kiškis pabalo, kaip ir šerkšnas ant medžių šakelių, kurias jie griaužia, kad per žvarbą nemirtų iš bado. Nėra maisto. Todėl kenčia medžiai, kai kurie taip nugraužti, taip sužaloti, kad matosi, jog nebeištemps iki pavasario. Jų mirtis laukia čia ir dabar. Daugiau niekada jie nebeišvys vasaros šešėlių.

Ne vien kiškiai pasikeitė. Įsiraususi sniege guli lapė. Jos net nesimato, kailis švyti lyg pienas. Ji irgi badauja. Ši žiema ypatingai šalta. Daug grobio krito jau vėlyvą rudenį. Kartais jai atrodo, kad iš alkio galėtų užpulti net vis dar jaunus elnių jauniklius. 

Gurgia pilvas. Sniegas sugeria garsą. Miške tylu. Tik kažkas klampoja.

Lapė galvoja, kas ten eina. Jis eina atsargiai, palaukdamas, pasiklausydamas, beveik sėlina. Elnias, pamano ji. Tačiau kodėl visi taip tyli? 

Ji jauna. Tai pirmoji žiema, pamatyta žvėriškų akių. Daugiau niekada ji nebesiskųs vasara, visada žinos, koks pats didžiausias visų noras - amžinas vasarojaus priteklius. Maisto vasara.

Lapė pakelia savo gauruotą baltą galvą iš snaigių kratinio. Apsižvalgo. Ji gulėjo miško proskynoje, prie krašto, laukdama, kol koks nors žvėriukas išlys pasikasti ėdesio iš gruodo sukaustytos žemės. Tačiau čia tuščia. Ir tylu tylu. Net tas kažkas, ėjęs per sniegą, sustojo, o gal jau pasislėpė.

Ji nusižiovauja, parodydama baltas savo iltis. Pajudinus žandikaulį, suvirpa balta ir snaigėmis lyg deimantais nusagstyta apykaklė. Lapė galvoja, kiek dar taip kankinsis. Jeigu užklups pūga, o ji nebus bent kiek pripildžiusi skrandžio, žino, jog žus.

Pirma gyvenime žiema bus paskutinė.

Staiga laputė krūpteli. Jos juoda virpanti nosytė užuodžia nepažįstamą kvapą. Jis be galo bjaurus, kartus ir prirūgęs, net šernai taip neatsiduoda. Kas čia? - galvoja ji. Kas per žvėris sugeba sukelti miške tokią baimę, nutraukti garsų gyvybę ir skleisti tokį baisų kvapą?

Tuomet jį išvysta. Pirmą kartą pamato. Ir sustingusi iš siaubo nežino, ką daryti.

Šūvis.

Lapė suklykia nesavu balsu, tačiau sugeba išleisti tik keistą gargaliavimą. Burną užpildo keistas skonis - panašus, kaip draskomo grobio, tačiau mintys sako, jog ji pati tampa grobiu. Skausmas toks gilus, toks stiprus, ji jaučia, kaip šis jausmas malšina sąmonę, malšina amžinai...

Balta apykaklė kruvina.

O sniego skraistė nusidažo ryškiai raudona spalva, primenančia jai šį rytą tekėjusią saulę bei taip neseniai dar rudens lapais pasipuošusius medžius...

Ji girdi žingsnius, nori bėgti į tankmę, atrasti bent vieną šešėlį, kad bent numirtų ramiai, bet negali. Kojos neklauso. Kelis kartus sukruta.

Sustingsta.

Sugrįžta pavasaris. Lapė atgauna rudą spalvą...

Tyla.