Momentai

Spalvos

Dabar jau saugu.

Ir tavo, ir mano kvėpavimas susivienodino. Gal tavo kvėpsniai kiek ilgesni ir ramesni. O mano kūnu vis dar keliauja širpuliukai.

Nemalonūs.

Kiek vakar daug dalykų nutiko. Baisu. Buvau visai girta. Tu irgi. Stebiuosi, kad neatsibudome Las Vegase.

Žinai, kodėl? Nes paklausiau, ar nenorėtum manęs vesti.

Norėčiau, - ištarei tu. Garsiai nusijuokėm.

Nekaip skamba, kai mergina vaikinui siūlo susituokti, ar ne? Tačiau tu esi toks nepataisomas introvertas, net didesnis už mane. Tuo tarpu mano uždarumas mažėja su kiekvienu nauju imbierinio alaus bokalu.

Ir aš vakar daug daugiau už tave išgėriau. Šiaip ar taip, alkoholis moteris ir vyrus veikia nevienodai.

Tas vakaras buvo kupinas šviesų ir spalvų. Mano purpurinis megztinis, kurį pasiskolinome iš sendaikčių parduotuvės, tavo juodais dažais išpaišytos kelnės, nes tą dieną dažei kažkokių gotų butą. 

Dažai ir dažai pasaulį įvairiausiomis spalvomis. Žinai, kodėl? Nes neturi aukštojo išsilavinimo.

Nesijaudink, aš irgi neturiu. Mes abu tinkam kaip vaivorykštė prie dulksnos. Tik aš esu ta dulksna, nes pasaulio visai nedažau.

Tas vakaras buvo pilnas geltonų saulės spindulių ir dar nespėjusių nukristi lapų. Geltona virto į ruda mums po kojomis, kai basi žingsnavome parko takeliais.

O bare mus pasitiko žalia. Nes tai buvo pats keisčiausias baras visame mieste, bent jau taip atrodė vakar. Ant palangių žydėjo augalai, sienos žibėjo smaragdiškai, o ir pati barmenė buvo airė su ne tik žalsva prijuoste, bet ir plaukais.

Bet mums patiko keistuoliai, nes ir patys tokie buvome. Todėl ten pasilikome kol dangus nusidažė tamsiai mėlynai, o žvaigždes atstojo pro šalį praskrendantys malūnsparniai.

Tada ant tavęs supykau. Supykau taip stipriai, kad išvadinau nevykėliu ryžu namų dažytoju. Tu pasakei, kad aš čia nieko verta, nes neturiu nei dažytojos darbo. Tuo metu kaip tik padavėja atnešė ketvirtą bokalą alaus.

O tada atsiprašiau ir pasakiau, kad labai tave myliu. O tu ištarei, kad esi pats laimingiausias žemėje, kad turi tokę stuobrę kaip aš. Kaip gražiai skambėjo tie žodžiai, nors iš burnos smirdėjo kaip iš velnio irštvos.

Ir aš pasiūliau tau mane vest. Ir mes abu išėjom į naktį, pasiruošę sėst į lėktuvą ir lėkt į nuodėmių miestą.

Ir tada mus pasitiko raudona ir ryškiai mėlyna.

Mes nepamatėm artėjančios pražūties. Tiksliau, pamatėm, bet tik aš spėjau nuo jos pabėgti.

Ir dabar aplinkui balta. Baltos, šaltos, ligoninės sienos. Ir aš, laukianti už durų su ištinusiais nuo ašarų skruostais ir migrena, bedaužančia mano smegenis į kaukolė lyg boulingo kamuolys kėglius.

Ir po šitiek laiko nežinioj, pagaliau man leidžiama įeit į tavo palatą.

Tu guli atsimerkęs, su bintu perrišta kakta ir oranžiniais plaukais, išdarkytais ant pagalvės.

Atsisėdu šalia. Tik tada tavo žvilgsnis pasiekia mane. 

Atrodau siaubingai. Tu irgi, bet kiek mažiau. Vaivorykštė visad gražesnė už dulksną, nesvarbu, kokio ryškumo.

Noriu kažką pasakyti, tačiau žodžiai užstringa gerklėje. Todėl tiesiog tavo delną įdedu į savuosius. Tačiau tu atrodai sutrikęs. Ir akys visai kitaip žiūri.

Aš nenoriu pasirodyti nemandagus, tačiau kas Jūs esate? - paklausi po ilgos tylos. Galvoju, ar girdi kaip tą akimirką mano pasaulis sudužta į šipulius.

Netikiu tavim. O tu manim nepasitiki. Abu praradom tikėjimą.

Tačiau juk tu toks blogas melagis. Ir kad ir kaip nenoriu tavim tikėt... turbūt tai tiesa.

Iš nevilties paleidžiu tavo ranką.

Aš... nesvarbu. - Atsistoju ir išeinu.

Iš paskos sutrypta velkasi mano širdis.