Momentai

atsisveikinimas

Kai snaigės tirpsta ant blakstienų, o vėjas šiaušia palto apykaklės kailį, stoviu lauke, košiama šalčio lyg tarp debesų besiblaškantis paukštis.

Ir suprantu, kad tave išlydžiu. Tu išeini.

Ruduo, ruduo! Jau antrą kartą šiais metais tau rašau. Ir nors nesulaukiau atsakymo praeitą kartą, vis tiek nepasiduodu.

Koks tu buvai gražus šiais metais. Atleisk, atleisk man, kad rūpesčiai, užsikorę man ant galvos ir lenkdami sprandą žemyn, neleido man į tave geriau įsižiūrėti.

Per vėlai aš pakėliau galvą.

Ir kai per skruostus ritasi ištirpusių snaigių lašai, pajuntu, kad tai jau nebe tu.

Ar per vėlai su tavimi atsisveikinu?

Ruduo, ruduo...

Kaip aš paniškai tave praleidau. Jeigu jau dabar neturiu laiko su tavim pabūti, kas bus ateityje?

Banalumas?

Ar griežtos suaugėlės akys, nematančios lietaus grožio?

Tu mane sutrikdei. Bet aš tau atleidžiu. Manau, kad abejonės man ir reikėjo.

Sėk daugiau abejonių sėklų.

Nepavyks. Sėklos per žiemą žus.

Tuomet prašau, išeik užtikrintai. Nes kitą kartą, kai susitiksim, jau bus per vėlu abejoti.

Ruduo, ruduo...

Aš tau dėkinga. Aš per tave tapau nelaiminga.

Ir prie to jausmo baigiu priprasti. Geriau dabar, o ne vėliau. Nes jei išmoksti būti nelaimingas dabar, mažiau nusivilsi ateityje.

Snaigės krenta už apykaklės. Viskas. Tavęs jau nebėra.

Ruduo, ruduo...

Sudie.