Momentai

r a m y b ė

Aš uostas
- galvoju pati

Tu sakei, kad aš ramybė
Ir aš nenoriu tuo tikėt
Nes uostuose irgi pasitaiko audrų
Sugriaunančių užtvaras

Ar pameni kaip sakiau
Kad nebestatau sienų
Kad nemoku pykti
Bijau, kad tai tiesa

Blogai kai savęs nevaldau
Tu žinai šitą jausmą
Aš nepasiduodu emocijoms
Bet naktimis negaliu dėl to užmigt

Kaip neteisinga
Būti uostu
Iš kurio bet kuris laivas
Gali išplaukt

Ramybė, ramybė, ramybė

Ar tik to tu ieškai?
Laikino uosto
Iš kurio išplauktum

Ir plauk jei nori
Nes aš ne uostas
Aš galimybė

Metafora

Prarask mane
O gal aš tave prarasiu
Ir tu niekad neatrasi ramybės
Kurios tau nereikia

Tačiau kol dar neišplaukei
Pabūk
Čia bangos nedidelės
Ir vėjas šiltas

Jūra nepyks praradus jūreivį
Laivą pamirš
Ir tada tu prisiminsi
Kad prieš jūreivį dar buvai žmogus

Iš naujo pamilsi tyrus
Ir šuorais lekiantį vėją
Ir vilkų kauksmus naktį
Ir moterį

Tik to tereikia
Kvėpuot šalia tavęs
Nejaučiant kaip sukasi pasaulis
Kuriam abu mes pasiklydę