Momentai

turėjau bandyt

Mokytoja pasakė, kad mano balsas kaip varpelis. Negražu. Nuleisk.

Nuleidau balsą. Taip žemai, kad deklamuodama eilėraštį kai kurias eilutes turėjau šnabždėt.

Per tyliai nuleidai balsą, nėra kontrasto, neprarask gyvybės.

Sakau garsiau. Skambi kaip varpelis.

Supykstu, neparodau, vėl sakau.
O, dabar tai gerai. Kai supyksti gerai deklamuoji. Reikia tave dažniau supykdyt.

Žiūriu ir galvoju, kodėl nusipelniau šito.

Neištari rusiškų č, šč, š gerai. Bet gal tai ne tavo kaltė, - sako pastebėjusi, - tavo sukandimas nelabai geras, nu aš ne logopedė, bet pas tave smakras vietoj stovi.

Mano artikuliacija tikrai nėra bloga.

Paima smakrą ir pastumia gylyn į kaukolę. Dabar ištark, - sako. Tariu. Neišeina. Bandyk bandyk.

Turėjau bandyt.

Būt kažkuo kitu.

Ech, kaip sunku. Kaip lengva.
Kur dingsta laikas? Kur dingsta rūkas rytais?

O kur šiluma? Mačiau, kaip per valandą žemė šerkšnu apsitraukė.

Mano širdis daug greičiau.

Kas yra žmogus? Kodėl kai kurie žmonės laisvi, o kiti įkalinti kalėjimuose?
Kodėl kai kurie įkalinti savy?

Mano tėvai man išaugino sąžinę. Per daug stiprią. Negaliu savęs iki galo atrast, negaliu kitų paleist, negaliu apleist.

Turiu bandyt.

O gal turėjau? Hm?

Visi, atrodo, eina. Visi, aš irgi. O kur, težino vienetai. Kur man eit?

Kas jei kelio nematau? Tiek nematau, kad... net neegzistuočiau.

Tarsi viskas vyktų tik dabarty, o ateitį spręs... kas? Ateiviai?

Na ir kas ta ateitis?

Tai ar aš turėjau, turiu ar turėsiu bandyt?

Galbūt teisingas atsakymas ketvirtas.
Turėsiu paleist...

O gal tiesiog pabandyti užmigt...