Momentai

Lenktynės

Beveik visi žmonės užaugo ne vieni - prie jų buvo tėvai, vyresni broliai ar seserys, vaikų namų auklėtojos, mintyse nedąsiai vadinamos mamomis, o gal tiesiog vyresnis žmogus, patekęs į tokią pat situaciją, kaip vaikas. Nors ir galima teigti, kad kai kurieiš mūsų užaugo vieniši, negalima sakyti, kad tai padarė vieni.

Būdamas vaiku kito autoriteto be to žmogaus į kurį reikia žiūrėti ir jo klausyti neturi. Tas žmogus tampa stiprybės simboliu, pavyzdžiu, parodymu, koks turi būti suaugęs arba vyresnis žmogus. Nors aplinkui ir yra bendraamžių, jie tokios didžiulės įtakos vaiko mąstymui, charakteriui ir elgesiui nedaro. Svarbiausiu asmenybės vystymosi pavyzdžiu ir tampa tas vyresnis žmogus.

Ir pamažu vaikas ima su juo tapatintis. Jei jis užleidžia autobuse vietą senutei, mažylis irgi žinos, kad reikia taip daryti, jei trenerė nuostabiai žaidžia krepšinį, treniruojamas vaikas irgi norės tapti nerealiu žaidėju. Jei tėtis rūko, sūnus paima iš jo pavyzdį ir jau nuo mažens vaikšto į dantis įsikandęs pieštuką, apsimesdamas, kad ten cigaretė, jei vyresnė sesuo pabėga iš pamokų, jaunesnis šeimos narys po kurio laiko pasielgs taip pat.

Ir taip bekopijuodami savo autoritetų elgesį, vaikai vis labiau panašėja į suaugusiuosius, pradeda įsivaizduoti, kad užaugus gyvenimas tampa tobulas ir vieną dieną pasako frazę noriu greičiau užaugti.

Norėčiau pasakyti, kad būtent nuo šio pasakymo arba neišsakytos minties prasideda lenktynės, tačiau iš tiesų tuo metu jie jau seniai lenktyniauja. Lenktyniauja su laiku.

Vaikai, paaugliai, tiesiog jaunesni žmonės yra tarsi apsėsti šios minties, nors neretai to patys dar nesupranta ar nenori pripažinti. Vietoj to, kad žaistų lauke, jie telefonu planuoja pasimatymus, vietoj nuėjimo miegoti anksti arba bent normaliu laiku jie žiūri serialus iki vidurnakčio. Tėvai, ieškodami savo vaikų jų draugų namuose, atranda juos kitame miesto gale su nepažįstamais vyresnėliais.

Jų elgesys neatitinka amžiaus. Kitaip tariant - jie sukčiauja gyvenimo lenktynėse. Vietoj leidžiamos greičio normos paaugliai pedalą spaudžia daug stipriau ir pradeda lėkti bene dvigubai greičiau.

Tačiau kai vaikų amžius pradeda tapatintis su norimu, įvyksta keistas dalykas. Gyvenimas spaudžia vis labiau ir labiau, lentynėse posūkiai tampa vis staigesni. Sunkiau išsilaikyti lentynių takelyje, neišsukti iš trąsos. Ir jie pradeda stabdyti.

Deja, ilgai nenaudotas stabdžio pedalas jau surūdijęs ir nebeveikia.

Ir paauglių mašinos pradeda išlėkti iš lenktynių trąsos. Šešiolikmečiai jau turi reikalų su teisėsauga, yra paliekami toje pačioje klasėje antriems metams, nes per daug atleido vadėles su mokslais, galimybės laimėti mažėja, o atrodė, kad taip stipriai buvo išsiveržę į priekį.

Kai kuriems mašina užgęsta pakeliui. Ir jie įstringa toje pačioje vietoje amžiams.

Daugumai pavyksta pasiekti finišą. Deja, tuo metu jų mašina jau sudaužyta, purvina, iš po kapoto berūkstančiais dūmais ir kosėjančiu varikliu. Patys lenktynininkai nepatenkinti turimu rezultatu.

Tačiau jau per vėlu.

Ir jau užaugę ir patys patapę savo autoritetais, arba nepatapę ir nuklydę kitur, prisimena, kaip gera buvo būti vaiku.

Nors gal juo net nebuvo.

Ak, kad nebūtų taip subėję...

***

Grįžau. Su kiek kitokia dalim. Čia labiau straipsnis. Nėra labai daug meniškumo. Tiesiog mano pamąstymai. Ar pritariate mano nuomonei?