Momentai

Mano velnias

Iš pažiūros aš vis dar atrodau gerutė.

Galiu teigti, kad tėvai net nepastebėjo, kad pasikeičiau. Gal dėl to, kad išmokei mane meluoti.

Išmokei pasakyti: mama, kontrolinis tikrai buvo pernelyg sunkus, mokytoja įkėlė klausimų iš visai ne tos temos. Arba mama, mums mokytoja uždavė projektą grupėse, todėl šiandien namo grįšiu vėliau. Išmokei žiūrėti į tėvus šunelio žvilgsniu ir kalbėti tyliai, kad jie patikėtų, kad sergu. Pasakyti mokytojai, kad man tikrai labai reikia į tualetą, nors tuo tarpu tiesiog vaikščiodavau mokyklos koridoriais. Kol kas geriausias tavo išmokytas melas yra pasakymas, kad einu miegoti pas draugę, nors iš tiesų tada esu visai kitur.

Tu mane tiesiogine ta žodžio prasme paėmei už rankos ir ištempei iš mano jaukumo zonos, pas žmones. Ir liepei kalbėtis, nors visai nebuvo apie ką. Tada pasakei, kad tokiu atveju geriau klausytis. Kad mano išgirsta informacija apie kito žmogaus gyvenimą yra labai vertinga, nes jei netyčia susipyktume, žinočiau, kaip priversti tą žmogų atsiprašyti arba užsičiaupti, pagrasinant, kad tiesa išeis į dienos šviesą.

Kartu su tavim aš pabėgau iš pamokų, niekas to nesitikėjo. Išskyrus tave, tu manim tikėjai, tu mane privertei išdrįsti. Ir tada, kai visi neišvydo manęs sėdint matematikoje, pavyzdingame suole priekyje, o pamatė važiuojant ant motociklo už tavęs, net išsižiojo. Vėjas plaikstė mano plaukus, šypsena švietė ryškiau už saulę ir jaučiausi laisva. Aš nebuvau kalta. Tu man pasakei, kad kaltas pavasaris.

Tu mane išmokei niekad neprisiimti kaltės, o verčiau ieškoti priežasčių, dėl kurių galėjo nutikti tai, kas nutiko, arba tiesiog pasakyti, kad kaltas tas ir anas žmogus. Tačiau neskųsti. Niekada negalima skųsti, jau geriau kalbėti už nugaros. Ironiška, nes būtent taip, kalbėdamas už nugaros, bet neskųsdamas, įgauni užnugarį.

Dar paaiškinai, kodėl tokie žmonės, kurių visą gyvenimą bijojau, yra geriausi žmonės. Prieš tai aš jų vengiau, vengiau rūkalių ir alkoholikų, susirenkančių į paauglių vakarėlius, tutuiruotų žmogėnų skustomis galvomis, privertomis auskarų, kurie naktį didžiausiu garsu pasileidžia roką arba metalą, jaunų išdykusių baikerių, pypsinančių merginoms ir vos neįvarančių širdies smūgio arba tų drąsuolių, lipančių ant miesto stogų ir šokinėjančių per gigantiškus tarpus nuo vienos ant kitos atbrailos. Pasakei, kad tik tie žmonės moka gyventi, nors gal ir gyveną trumpą gyvenimą, tačiau kartais daug pilnesnį įspūdžių už seniausio senolio. Ir dar minėjai, kad tik tokie žmonės tavęs neišduos. Tik juos tu vadinai bičiuliais. Jie buvo tavo užnugaris.

-Ir kuris iš jų esi tu? - vienąkart paklausiau, mums sėdint užmiestyje, ant apgriuvusio sandėlio viršaus, kur atsivežei mane parodyti, kaip naktį žiba miestas.

-Aš jie visi, - sušnabždėjai, savo pasiutusiomis jaunystės akimis nužvelgdamas pasaulį ir atsistojęs iškėlei rankas į padūmavusį dangų, man atrodė, kad lieti žvaigždes,  jos dar stipriau tviska, atsakydamos į tavo sieloje liepsnojančią ugnį.

Tu buvai teisus, išties atrodė, kad tu labiausiai pašėlęs iš jų visų. Tavo aistra, norėjimas mane priversti gyventi, tačiau švelnus prieštaravimas, kai norėjau peržengti ribą ir tikrai tapti blogai, o gal labiau laisvai, kaip ir tu, mane žavėjo. Tu norėjai man parodyti viską, nusinešti kartu į žvaigždes, atmerkti akis, kad pamatyčiau, ką prarandu, tačiau išsaugoti mano tyrumą, grožį ir geros mergaitės būdą. Norėjai, kad viešumoje būčiau paklusni, tačiau su tavim - velniūkštė.

Ir aš tapau velniuke, išmokau gyventi, patirti, pajausti ir nebebijoti mirties. Be tavęs niekad net nebūčiau priartėjusi prie suvokimo, kad galiu gyventi kitaip.

Tu mane suviliojai ir išmokei tikrai negerų dalykų, tačiau išmokus juos keitė prisiminimai, dėl kurių buvo verta meluoti ir manipuliuoti. Man buvai pats geriausias mokytojas. Gyvenimo mokytojas. Velnias. Labiausiai pašėlęs, tačiau nenorintis nuskriausti.

Mano velnias. ♥