Momentai

Vasariškas liūdesys

Šis momentas mano.

Aš gailiuosi:

☒ Kad šią vasarą beveik nėjau iš namų. Gailiuosi to, kad neprisiverčiau ir vis surasdavau priežasčių neiti. Nors kartais labai norėjau. Sakiau nėra kompanijos, viena neisiu. Mano vasara praėjo ant lovos. Deja, nepasiilsėjau.

☒ Kad neparašiau savo draugams, kad nepakviečiau jų į kiemą, kai jaučiau tokį didelį poreikį išeiti. Tačiau nenorėjau jiems trukdyti. Jie turi savo draugų. Vasarą praleidau viena. O galėjau, atrodo, net ranka juos pasiekti. Arba negalėjau. Jau nebežinau. Kartais neskiriu draugų nuo pažįstamų. Mes nutolom. Ir aš labai dėl to gailiuosi.

☒ Kad nepasakiau savo nuomonės. Kad nepasakiau savo draugei, kuri mane taip paprastai užmiršo ir paliko, išvažiavo ir grįžusi neparodė nė menkiausio jausmo, kad pasiilgo, o aš jai rašiau, aš ją kviečiau susitikti, nes man taip reikėjo to žmogaus, su kuriuo galiu pasijausti savimi, su kuriuo galiu nesijaudindama kalbėtis arba tiesiog tylėti, gailiuosi, kad nepasakiau jai, kad aš žiauriai ant jos pykstu. Vietoj to tada, kai ji supyko ant manęs, kad trukdau jai kalbėtis su kitu žmogum, kviesdama į lauką jau kelintą kartą kai ji atsakė ne, aš tiesiog po keleto dienų bandžiau ir vėl. Gal dėl to, kad nemoku pykti. O žiauriai norėčiau. Gailiuosi, kad nemoku pykti.

☒ Kad pasiilgstu žmonių netinkamais momentais ir tai mane skaudina. Vietoj to, kad pasiilgčiau vienos draugės kiekvieną dieną ir tas pasiilgimas mane priverstų susitarti susitikti ir linksmai praleisti laiką, aš pavargstu. Žiauriai pavargstu nuo žmonių. Man užtenka 1 susitikimo, kelių valandų pokalbiams ir aš galiu be to žmogaus ištverti ištisas savaites, nepasiilgdama. Tačiau tada, kokį vėlų vakarą į galvą trenkia supratimas, kad aš gailiuosi, jog vietoj to, kad būčiau su žmogum, pasirenku vienatvę. Aš pasiilgstu stipriai stipriai, tada, kai jau nereikia, tada, kai jau būna per vėlu. Kad ir dabar, aš vis dar ilgiuosi savo draugės, su kuria tarėmės susitikti šiandieną, bet ir vėl viena kitai neparašėm, o kai aš jau parašiau prieš valandą, buvo per vėlu. Atsakymo negavau. Ir vėl pasiilgau žmogaus netinkamu metu. Arba tada, kai išvažiavau savaitei iš namų prie jūros. Vidury savaitės pasiilgau mamos, šeimos, namų. Tada, kai nereikia.

☒ Kad apgaudinėju save. Sakau - aš neturiu laiko. Sakau - aš nežinau, ar tada būsiu namie. Sakau - jie turbūt užsiėmę ir tavo draugijos jiems nereikia. Sakau - aš laiminga, turiu kompiuterį, man linksma, čia visada atrandu, ką veikti. Sakau - nesigailiu, kad per tokį orą būnu namie - juk žiūriu mylimą serialą. Sakau - tai, ar aš esu socialiai aktyvi, ar nesu, neturi jokio skirtumo, norint susirasti antrą pusę. Gailiuosi, kad tebegyvenu svajonėmis. Ir gailiuosi, kad taip gerai moku sau meluoti.

☒ Kad dabar vietoj to, kad džiaugčiausi paskutiniu vasaros vakaru sėdžiu čia ir rašau.

Dalykai kurių nesigailiu:

☑ Vis dar turiu motyvacijos pasikeisti.

☑ Nors ir kai kurių dalykų nesusigrąžinsiu, kaip šitos vasaros, tačiau galiu bandyti užsitikrinti gerą ateinančią. Nesakau, kad ši buvo bloga. Tiesiog aš pavargau.

☑ Nepaisant visko, aš savimi tikiu.

Sudie, 2017 vasara. Nuvyliau tave. Save. Tačiau manau, kad pasimokiau. Dėkui, kad manęs nekankinai. Bent nuo žmonių pailsėjau.