Momentai

Žingsnelis suaugimo link

Aš vėjavaikė.

Grįžtu namo paryčiais, su plaukuose išlikusiu miško, laukų, ežerų ir laisvės aromatu. Mano skruostus nugairinęs vasaros vėjas. Panagėse tebetūno išlikęs žvyras ir purvas po kopimų į uolas, kalnus, skardžius. Iš gobtuvo išropoja keletas jonvabalių ir žybčiodami nuskrenda. Ant kojų purvini, jau spėję pradėti driksti sportukai, tiek daug matę kartu su manim, tiek daug keliavę, mynę ir mynę mano vingiuotą gyvenimo kelią.

Vėjavaikės gyvenimo kelią.

Tyliai uždariusi namų duris metu sportukus šalin. Per galvą nusitraukiu megztinį su gobtuvu ir įėjusi į savo kambarį padedu ant kėdės. Jis silpnai sublykčioja. Pakeliu vieną rankovę ir žiūriu, kaip iš jos išropoja paskutinis jonvabalis. Ištiesiu pirštą jo link ir, kai jis užropoja, atidariusi langą paleidžiu skristi.

Būk laisvas, toks kaip aš.

Apsižvalgau po pirmų aušros spindulių apšviestą kambarį. Čia sutalpinta daug mano prisiminimų. Ant baltų sienų dėmesį traukia peizalionės. Štai čia žmogeliukas pievoje, tarp gigantiškų gėlių. Štai aš, pirmą kartą jojanti ant žirgo, kuris labiau panašus į šunį. Čia mano šeima - visi rožiniai kaip burokai ir su per ilgais kaklais, kaip žirafos. Štai 17 įvairiaspalvių drugelių, kurių raštai tikrai nėra ypatingi, nes iki dabar nemoku piešti. Čia katinai, jau kiek gražesni už kitus piešinius, nes piešiau juos būdama dvylikos.

Visa tai vaikiška ir nebrandu. O aš jau nebe vaikas.

Staiga man į galvą šauna geniali mintis. Ant pirštų galiukų išeinu iš kambario ir bėgu į garažą, kur susirandu nediduką statybinį volelį, išlikusį po to, kai tėtis dažė šį namą, ir baltų dažų kibirą. Grįžtu į kambarį nekantraudama, laukdama to, ką ketinu padaryti.

Užaugusiai paauglei vaikiško kambario nereikia.

Patraukiu toliau daiktus, kuriuos galiu išpurvinti, atlikdama savo darbą. Tuomet pamirkau volelį į dažus, jų per daug ir viskas drimba ant mano pirštų, bet man nė motais, aš tik nusijuokiu.

Volelis brūkšteli per gėles ir ant jų nutūpusius išmargintus drugelius, per arklį, panašų į šunį ir mane, su jojiko šalmu, per burokinį mano šeimos piešinį ir per ilgus mūsų žirafinius kaklus, per daugelį kitų peizalionių, per įvairiaspalvius katinus, kurie gražesni už visus kitus piešinukus, tačiau kažkas ne taip.

Kuo toliau, tuo labiau mano džiaugsmas gęsta, o volelis juda vis vangiau, kol aš tiesiog sustoju ir žiūriu į paskutinį išlikusį katinuką, mažiausią, kiek kreivomis akytėmis, žiūrintį į mane tarsi su nuostaba, o gal nusivylimu.

Apsižvalgau po savo baltą kambarį. Vietos, kurios uždažytos, blizga prieš jau spėjusią patekėti saulę. Nei vieno piešinio. Nei vienos peizalionės. Tvarkinga. Suaugėliška.

Tuštuma ant sienų ir... viduje.

Volelis krenta ant grindų, o aš blaškausi po kambarį, kuris dabar atrodo toks nepažįstamas, svetimas, čia nebėra prisiminimų, čia nebėra vaikystės.

Tik vienas žvairys katinukas žvelgia į mane, tarsi klausdamas, ką aš padariau.

Aš nužudžiau savyje buvusį vaiką. Ant grindų kapteli ašara.

Aš jau ne vėjavaikė. Anksčiau to nesuvokiau, tačiau šis žodis susideda iš dviejų: vėjas ir vaikas.

Aš ne vėjavaikė.

Tik vienišas vėjas.