Iš dangaus leidžiasi pūkuotos snaigės
Ir tirpsta ant ilgų rudų blakstienų.
Mūsų gatvėj yra keturiasdešimt du namai,
O tu septintas.
Iš dangaus leidžiasi didžiulės snaigės
Ir tirpsta ant rausvų plaštakų.
Tačiau ar tu žinojai, kad tave pamilus,
Pasidarei man pirmas?
Iš dangaus leidžiasi raitytos snaigės
Ir tirpsta ant gelsvų kaip spinduliai plaukų.
Ir kad ir kur bežengiau, norėjau,
Kad šalia manęs nuolat būtum tu.
Iš dangaus leidžiasi ledinės snaigės
Ir tirpsta ant išbalusių skruostų.
Laikiau tave priglaudus prie širdies, tačiau
Ar nebaisu tau buvo pasukti visai kitu keliu?
Iš dangaus vėjo sūkuriais krenta pavojingos snaigės
Ir tirpsta ant kiekvieno kūno lopinėlio.
Ir dabar aš sudaužyta lyg stiklo šukė guliu ant sniego,
Galvodama, kaip greitai pamiršai tu dalykus, kuriuos žadėjai.
Iš dangaus krenta tylios baltos snaigės
Ir leidžiasi ramiai ant žemės.
Ant lūpų, veido ir atmerktų akių.
Nebetirpsta.
***
Hey hey hey. Girdėjot apie tokį art stilių cyber art? Nes žiauriai geras
Ir beje, čia eilės, o ne eilėraštis. Nemoku rimuot taip, kad neskambėtų taip kaip daugelis čia esančių nekokių eilėraščių be prasmės :D
JE LEEST
Momentai
Overig#7. Čia aprašysiu tam tikrus momentus, kuriuose galime įžvelgti prasmę. Stengsiuos rašyti viena su kita nesusijusias dalis, jos nebus ilgos. Lapiški momentai.
