Momentai

vidinis dialogas su plaštake

Plaštake, plaštake, kada tu nurimsi...

Užteks plazdėti. -

Raminu sau širdį.

Nerimas, nerimas, nerimas. Paranoja. Padidėjęs kraujospūdis. Stresas. Negebėjimas blaiviai mąstyti. Veidas be šypsenos. Panika.

Ir plaštakė nerimsta.

Ak, mano mieloji plaštake, neskubėk.

Negaliu.

Tu laisva. Nurimk.

Aš įkalinta.
24 valandų paroje nebepakanka.

Tu ne dievas, kad sustabdytum žėmę nuo sukimosi.

Man reikia daugiau laiko.

Ne, tau reikia tik daugiau poilsio.
Pavargai?

Išsekau. Ir tikrai kartais pagalvoju, kad daugiau nebegaliu.

Tavo sparnų virpesius girdžiu smilkiniuose. Kiekvienas plastelėjimas atneša kraujo arterijomis į smegenis, kad galėčiau mąstyti. Žinai, ką mąstau?

Tavo mintys labai baisios.

Ne. Tiesiog aš čia, žemėje jau seniai nebegyvenu.

Aš žinau. Bet pagalvoju, ar tau reikia nurimti, ar man? Kuri iš mūsų yra nelaiminga?

Savo stresą bandau pateisinti paauglyste. Tačiau negaliu, negaliu, išprotėsiu, matydama, kokie kiti bendraamžiai yra... Sėkmingi. Sėkmingi ne dėl to, kad renka gerus pažymius ar užima pirmas vietas varžybose, ne, sėkmingi tuo, kad turi laiko. Moka jį išnaudoti. Moka gyventi.
Kaip reikia išmokti gyventi?

Bet tu juk gyveni. Aš plazdenu - tu gyveni.

Egzistuoju. Plaštake, aš noriu skristi. Turiu tiek svajonių. Man mano pasaulis pernelyg skausmingas... Emociškai. Žinai, dėl ko? Nes aš esu stiprybės ir ryžto simbolis. Man visada pavyksta pasiekti tikslą, gauti gerą pažymį, nepasišiukšlinti olimpiadoje. Ir visi mato mane tokią - stiprią.
Nors viduj aš tokia mažytė.
Aš ir esu tu, plaštake.
Silpna. Be paliovos plazdenanti.
Gyvenanti svajonėse.
Bandanti pabėgti nuo panikos.

Ką reiškia pasiduoti?

O gal geriau... Iš kur gauti daugiau laiko?

Tu ne dievas, plaštake.
Ir gali tik plazdėti.

Bet aš noriu skristi.

Tada pirmiausia nustok plazdėti.
***
Trumpas vidinis monologas. Kažkaip labai niūri pabaiga gavosi, tai tik pasakau, kad apie nusižudymą negalvoju.
Tiesiog 24 valandų man neužtenka.