Momentai

Paveikslas

Tą vakarą pasaulį laižė oranžiniai saulės spinduliai.

Iš mažo paveikslėlio, kabančio nišoje, pasislėpusioje už spintos, išskrido raudonas paukščiukas. Jis paliko pilką šakelę su šermukšnio uogomis ir paauksuotus rėmelius sau už nugaros ir nutūpė ant stalo, prie žydinčio kaktuso.

Ir sučiulbėjo.

Kaktusas vangiai pajudino ilgus, vakaro saulėje žibančius spyglius. Paukščiukas jį pažadino.

-Ko tu nori? Kaip tu čia patekai? - pasigirdo tylus spygliuočio klausimas. Jis dar nebuvo visiškai išsibudinęs ir jautėsi nepatogiai, žvelgdamas į gilias lyg juodosios skylės raudonojo akis.

Paukščiukas neatsakė, tik kiek pakreipė galvelę į vieną pusę ir pristriksėjo arčiau.

-Tik neliesk mano žiedo! - mažas susierzinimas nuskambėjo kaktuso balse ir jis pasišiaušė lyg ežiukas, nors iš tiesų širdyje labai išsigando.

O žiedas tikrai buvo gražus. Geltonas, su tamsiai žaliom linijom, bevagojančiom jo paviršių. Tai buvo vienas iš pirmųjų kaktuso žiedų, nes jis buvo dar pakankamai jaunas ir nelabai suvokė, kaip teisingai juos auginti, kaip tausoti vandenį, kurio šeimininkė neretai pamiršdavo įpilti, dėl to ant vienos jo šakos matėsi nudžiuvusių žiedelių liekanos. Bet šis geltonasis buvo jo pasisekusios taktikos vaisius, nors jis žinojo, jog ilgai juo rūpintis nebegalės, nes ant trečiosios šakos jau laukė visa kekė, pasiruošusi bet kuriuo metu prasprogti.

-Atstok. - Jis pabandė pavaryti sparnuotį šalin. - Jau visą dieną dirbau, leisk bent naktį pasiilsėti.

Apie darbą jis melavo. Dažniausiai dienas praleisdavo besišildydamas saulėje arba bepykdamas ant šeimininkės, kad ji triukšmauja virtuvėje. Na, tačiau nieko kito ir negalėjo veikti. Kaktusas buvo augalas, todėl ir elgėsi taip, kaip buvo normalu tokiems kaip jis.

Bet jis galėjo vadinti tai darbu. Juk pakankamai pavargdavo per dieną.

Raudonasis dar ilgai nejudėjo. Atrodė, lyg liepsnotų paskutiniuose saulės spinduliuose.

-Atiduok man savo žiedą. - Pagaliau ištarė.

Kaktusas piktokai nusijuokė. Kodėl jis turėtų atiduoti kažką, kas priklauso jam, visai nepažįstmam paukščiui? Jis abejojo, ar žiedą atiduotų net vienam iš balandžių, kuriuos matydavo nutūpiančius ant palangės už lango ir retkarčiais pasikalbančius su juo.

-Skrisk iš čia, tu čia niekam nereikalingas, - kaktusas pakreipė spyglius taip, kad jie pridengtų jo turtą. - Ko tu lauki?

Paukštis nuleido galvelę.

-Prašau, mano paveiksle amžina žiema. Aš noriu, kad ateitų pavasaris. Noriu saulės, noriu, kad ištirptų sniegas ir šerkšnas, noriu šilumos.

Deja, kaktuso jautri raudonojo kalba nejaudino.

-Vadinasi, nelemta. Skrisk iš čia.

Jam pasirodė, kad paukštelio akyse pamatė ašaras. Tačiau labiau įsižiūrėti neturėjo laiko. Raudonasis nuskrido.

***

Šeimininkė taip niekada ir nesužinojo, kodėl nuvyto jos virtuvėje stovėjęs kaktusas. Jau prieš keletą savaičių jis pradėjo atrodyti prastai. Tada, kai pražydo jo nuostabioji žiedų kekė.

Vieną dieną ji pamatė po vazonėliu pabirusius spyglius, kitą - pradėjusią geltonuoti vieną kaktuso šaką. Ir net nespėjo susivokti iki galo, kai išvydo, kad visi augalo žiedeliai nukritę, o jis pats pageltęs ir nebegražus.

Ir kito kelio nebebuvo, kaip tik jį išmesti. Jis jau niekam nebebuvo reikalingas.

Kai kaktusas jau gulėjo šiukšliadėžėje, o jos ranka išsitiesė ten pat nubraukti ir ant stalo nukritusius žiedus, šeimininkė pamatė, kad vienas iš jų dar pakankamai gerai išsilaikęs. Tyliai pakėlusi jį ir nusišypsojusi ji pradėjo vaikščioti po namus, ieškodama vietos, kur padėti žiedelį. Iš tiesų moteris jau žinojo, kur reikia įkvėpti kiek daugiau geltonos gyvybės.

Tačiau kai pagaliau priėjo jos mėgstamiausią raudonojo paukštelio ant šermukšnio šakos paveikslėlį, sustingo apstulbusi.

Paveikslas kabėjo tuščias. Niekas prie šermukšnio uogų nebetupėjo.

O nišos apačioje ant nugaros gulėjo negyvas paukštelis. Sustingęs. Sušalęs.

Nebereikalingas.

***
Savanaudiškumas pražudo žmones