Momentai

Kava

Iškęsk iki šios šaltos žiemos pabaigos
Iki kol vėl ateis pavasaris,
Iki kol vėl sužydės gėlės,
Pasilik čia truputėlį ilgiau,
Pasilik.

(BTS - Spring day)

Ar aš kada nors pasakojau, kaip paskęsti kavos puodelyje? Kai garai kutena nosį ir kyla į viršų primindami bėgančių žirgų karčius, jauti, kaip rudi cukraus kristalai tirpsta ant liežuvio galiuko, o puta palieka šviesius, pieninius ūsiukus virš viršutinės lūpos?

Kai kavinėje skamba tylus lofi hip hopas, kuris padeda susikoncentruoti į žmones aplinkui ir išvysti, kokie jie nelaimingi sutvėrimai, nors viską, atrodo, turi gyvenime. Ir nusišypsai tyliai, nebyliai, neišsiduodama, kad pastebėjai jų apsimetinėjamą kančią, nes žinai, kad tai tik paauglystė ir siautėjantys hormonai arba tiesiog jų sielos šauksmas, kad tik kiti atsigręžtų ir bent akies krašteliu į juos pažiūrėtų, kad bent sekundei visas kito žmogaus dėmesys būtų sutelktas į jų bereikšmį fizinį kūną. O tas dėmesys tik dar labiau juos atitrauktų nuo tikrojo savęs.

O kai atsibostų stebėti jų bevertes veido mimikas ir kvailas kūno pozas, ir vėl norėtum pažvelgti į garus, prieš, atrodo, tokį trumpą laiką kutenusius tau nosį, tačiau nesugebėtum, nes kava jau seniai atšalo. Visai kaip ir tavo širdis. Ir norėdama ją sušildyti atsisuktum į saulę, kuri vos sugeba prasiskverbti per sunkią bordinę kavinės užuolaidą.

Saulė apšviestų viską kas gyva. Tikrai,- pagalvotum,- juk į karstą niekas saulės spindulių neleidžia. O galėtų, ar ne? Gal tada ir mirtis nebeatrodytų tokia baisi pabaiga.

Bet tu jau apie mirtį galvoti nebenori. Kava sušido tau gerklę ir tuo pačiu sielą.

Ak, koks gražus tas ruduo. Aiškiai matai, kaip gatvėje geltonas kaip tų apsimetėlių, vadinančių save streikuotojais, lietpalčiai, klevas meta dantytus lapus. Ir jie krenta nesustodami, ritmingai, kaip ir širdis pulsuojanti kraują po kūną. Ir nejučiomis susimąstai, kas nutiks, kai klevo laja išseks ir nukris paskutinis lapas.

Ko gero, jis nukris jau ant pirmojo sniego.

Tau patinka žiema. Tik tada reikia gerti daug daugiau kavos, kad pasijustum gyva ir aplinkinių nuobodumas mažiau erzintų. Jie kaip snaigės. Nuolatos lenda į akis ir sugeba patekti visur, kad tik atsirastų ant veido ir ištirptų, priversdami skruostais tekėti upeliams.

Ir jie dažnai visai nebūna šalti kaip ledas.

Karšti. Kaip kava. Tik negaruojantys, nebėgantys į dangų, nesisklaidantys kaip laukinių žirgų uodegos.

Per šalta.

Ir vėl nuskęsti puodelyje karamelinės kavos...