o tu man papasakok, kaip krinta lietus ir teka auksiniais plaukais ir briliantinėmis blakstienomis. aš ir vėl šiandien pasiklydau tyloj. ir nors žalias kambarys simbolizuoja mišką ir nuo sienų krentančias žydinčias gebenes, kaip niekad jaučiuosi išskridusi.
lakstau tarp debesų ir rūko lopų ir man taip šąla vienas kojos pirštas, kad atrodo, išprotėsiu. tačiau mano sparnai lengvi ir stiprūs, todėl tubūt greitai pabėgsiu iš šio šalčio.
pastuksensiu į debesies duris ir tyliai sušnabždėsiu, kad aš jau čia, ir nuraminsiu tave, kad nustotum verkti. pasiimsiu tave atgal į žemę, mes krisim kaip plytos krenta į pastato sieną atsitrenkus griaunamajam kamuoliui, krisim kaip varpinė, iš kurios pirmiausia ištikš varpas ir suskambins paskutinį savo dūžį, krisim kaip Pizos bokštas, neišlaikęs nuolat į jį tolumoje besiremiančių žmonių. krisim kaip lietus ant auksinių plaukų ir briliantinių blakstienų...
sugrįžk...
ŞİMDİ OKUDUĞUN
Momentai
Rastgele#7. Čia aprašysiu tam tikrus momentus, kuriuose galime įžvelgti prasmę. Stengsiuos rašyti viena su kita nesusijusias dalis, jos nebus ilgos. Lapiški momentai.
