Momentai

Laiškas rudeniui

Žinai, šiandien ir vėl pabudau anksti. Nors ir galiu apkaltinti kitus, kaltinu tave.

Saulė pakilo vėliau nei įprastai, tačiau rytas buvo giedras, todėl mane ir prižadino tas vienas apgavikas saulės spindulys. Pasijutau tarsi vasaros rytą, kai giedras dangus nušvinta geltonai ir net nereikia spindulių, kad pabustum lyg naujai gimęs, pasiruošęs dar vienai dienai. Bet dabar vasaros nebuvo. Ir dangus visai neatrodė toks šiltas ir giedras. Tas spindulys keliavo kur norėjo, nieko nekontroliuojamas. O gal kaip tik vedinas tavęs? Vasarą jam niekaip nebūtų pavykę pralysti pro medžių lapus. Tačiau dabar, tavo dėka, medžiai stovi nusišėrę kaip katinai pavasarį, vietoj plaukų sau po šakomis numetę negyvą apdarą.

Tu man išvis šiemet nepatinki.

Nesuprantu, ar tai aš pasikeičiau, ar tu.

Kiekvienais metais kai susitinkame jaučiu, kad ir vėl tavęs nepažįstu. Atrodo, jau praeitais metais visada suprasdavau, kada iš niūrių debesų prapliups dangaus ašaros, o dabar kiekvieną dieną grįžtu namo permirkusi iki siūlo galo. Jaučiuosi lyg sakytum man tu manęs nepažįsti. Ir pradedu galvoti, jog tu esi kitas ruduo, o senasis jau seniai išnyko.

Bet ateina tokie vakarai, kai einu per rudą košę, kurią prieš savaitę vadinome nukritusiais lapais, ir girdžiu, kaip medžių geltoni apdarai, kad ir kokie reti, šnara mano vardą. Ir galvoju, kad tai aš nebe tokia. Arba tu kaip ir aš klysti ir galvoji, kad mane pažįsti.

Metai bėga po metų. O mes vis nebe tie.

Išsiskiriam kaip draugai, pasitinkam vienas kitą lyg žmonės, nepatenkinti kits kito egzistavimu. Ir aš nė kiek neperdedu. Tikrai būna tokių dienų, kai prisimenu bet kurį kitą metų laiką ir noriu, kad tai jis dabar būtų šalia, o ne tu. 

Dažniausiai taip nutinka tada, kai stiprus šiaurės vakarų vėjas nepaliaujamai plešia nuo mano kaklo šaliką ir drasko plaukus. Arba kai batai ant kojų tokie šlapi, jog net kojinės permirkusios. Tada galvoju, jog visi būtų laimingesni, jei niekad nebūtum grįžęs.

Bet yra ir tokių akimirkų, kai tavo vieno grožio užtenka visam gyvenimui.

Pasijuntu mylinti tave, kai pro mokyklos langą pažvelgiu į klevus, kurių geltoni, oranžiniai ir raudoni lapai primena man lapės kailį, aš nuo jų negaliu atitraukti akių, ir jaučiuosi tokia laiminga, jog užsinoriu, kad visus metus medžiai nekeistų savo spalvos. O vaikščioti per ryto žolę, dabar jau šlapią ne nuo ankstyvosios rasos, bet naktį praūžusio lietaus, ir rinkti po pėdomis nukritusius kaštonus tampa tikra palaima.

Tiesa tokia - nežinau, kaip jaučiuosi. Kartais užsinoriu grįžti laiku atgal, kai man nerūpėjo, ar šalta, ar lauke vėtra, kai užsidėjusi savo rožinius guminius batus taškiausi po balas taip, kad net sugebėjau juos suplėšyti ir grįžusi namo išpyliau dalį vandens į kriauklę. Tuomet ir tau, ir man buvo juokinga. Ar prisimeni, kaip gerai kartu leidome laiką?

Turbūt ne. Bet aš prisimenu. Ech, gaila, kad negalėjome tuo pasidžiaugti ilgiau. Ko gero, aš per greitai užaugau. O tu per greitai mane paleidai iš vaikystės gniaužtų.

Bet aš to pasiilgstu.

Ir nepaisant visko, giliai šidy vis dar matau tave kaip savo draugą.

Todėl atsiprašau. Atsiprašau už tai, kad spėjau tave pamiršti, iškeisti į kitus.

Mes jau abu kitokie.

Ir išliko tik prisiminimai...