Momentai

Po lova

Naktį viskas atrodo kitaip.

Žmonės tiesiog mato, mąsto, jaučia ne taip, kaip dieną. Naktį atsigauna pasąmonė. Ir tada jaučiame ne protu, o siela.

Mano kambarys visada buvo man per mažas. Tačiau kai užsinorėdavau naktį nueiti atsigerti ir man tekdavo per jį pereiti, jis man atrodydavo gigantiškas. Nuo savo lovos iki tamsaus tarpo, kur buvo durys, eidavau ištisą amžinybę.

Mano vėjo varpeliai niekada neskambėdavo dieną. Nors ir laikiau atidarytą langą, nors ir buvo vėjuota. Jie visada kabėdavo ramiai, nejudėdami.

Tačiau naktį dažnai išgirsdavau juos skambant. Kiekvienąkart taip kruptelėdavau, kad net mano lova suvirpėdavo. Nors žinojau, kad tai tik vėjas, negalėjau nepastebėti, kad mano varpeliai skambėdavo tik man nusisukus miegoti į sienos pusę.

Tarsi juos būtų sujudinęs ne vėjas.

Tačiau aš užaugau. Užaugau kartu su naktim. Pamažu išmokau nebebijoti tamsos. Net kai atsikeldavau naktimis atstumas nuo lovos iki durų nebeatrodydavo toks didžiulis. Įveikdavau jį per kelias akimirkas, o ne kelias amžinybes.

Ir varpeliai man skambėdavo raminamai.

Dažnai miegodavau atsisukusi į tamsią kiaurymę, kurioje buvo durys. Ir man buvo nebaisu.

Ir nepamiršdavau kiekvieną naktį pasakyti visiems labanakt.

Pasakydavau ir mamai, ir tėčiui, ir broliui, netgi šunims.

Ir kiekvieną naktį persisverdavau per lovos kraštą, pažiūrėdavau po lova ir švelniai pasakydavau:

-Labanakt ir tau.

Ir jis man nusišypsodavo.