Momentai

Teisus

Kaip ir kiekvieną penktadienį gulėjau čia, šalia jos, jos kambaryje, jos pasaulyje. Televizija rodė tuos pačius, jau šimtą kartų matytus filmus, tačiau mačiau, kad jai vis dar patiko stebėti ekraną, nors ir įgrisęs vaizdas man atrodė koktus. Ji buvo kantri, o gal ištverminga, nežinau, gal tiesiog užuomarša, nes kartais man atrodydavo, kad tą patį filmą ji galėtų peržiūrėti kad ir milijoną kartų, bet vis tiek jai nenusibostų.

Tuo tarpu aš kitoks. Kai ji įsmeigusi akis į ekraną, aš stebiu lubas. Ir man tai daug įdomiau, nei jos nuobodūs filmai.

Mergina sukruta ir dar labiau prisispaudžia prie krūtinės. Ir vėl šiandien esu jos pagalvė.

Negarsiai atsidūstu. Kiek dar kartų mes tai kartosim? Kiek kartų dar susisukę į patalus žiūrėsim televiziją arba eisim pasivaikščioti aplink kvartalą, kiek dar atsisakysi eiti susitikti su mano draugais, tačiau neklausydama mano priekaištų temsiesi į parduotuves su savo draugėmis? Kiek dar kartų, man pagaliau supykus, tu supyksi ant manęs, kad aš drįsau ant tavęs supykti ir liepsi man atsiprašyti, maldauti ant kelių, kad man atleistum, nors iš tiesų supykau aš? Kiek dar kartų aš turėsiu dėl tavęs atsisakyti savo pomėgių, praleisti sporto varžybas, kad tik tu nesijaustum vieniša? Ir kiek kartų, man jau viso to atsisakius ir atėjus pas tave, atsigulus į tą pačią lovą tu ir vėl mane atstumsi ir įjungsi tą prakeiktą televizorių?

Aš tyliu, nes tokiuose santykiuose man neleidžiama pykti. Nes vėl liksiu kaltas. Nes teisi tik tu. O aš kvailys.

Iš pradžių man patiko tavo lengvas vaikiškumas ir norėjimas, kad tavimi rūpinčiausi. Tačiau kuo toliau, tuo labiau tu iš manęs pasiėmei viską. Diena po dienos tapai mano draugais, pomėgiais, sportu ir laisvalaikiu. Tačiau be mano žinios ar sutikimo.

Ir dabar, kai žiūriu į lubas, o ne į tave ar tavo filmus, suprantu, kad tai daug geresnis laisvalaikio leidimo būdas.

-Apie ką galvoji? - paklausi tu manęs atsukusi savo šviesias meilias akis. Rami. Vis dar graži.

Aš tyliu. Tu turėjai mane sušildyti, viduje įplieksti ugnį. Bet dabar labiau nei kada nors anksčiau jaučiuosi užgesęs. Ugnies nėra, net kibirkštis sunyko, o neseniai dar rūsenusios žarijos išblėso. Mano aukuras tuščias. Liko tik pelenai kurie greitai išsiplaikstys vėjyje.

-Aš tavęs nebemyliu, - pasakau, be jausmų, nepajuntu skausmo tai ištaręs garsiai. Turbūt turėjau tai pasakyti. Kai dalykas, apie kurį ilgai galvoji išeina į viešumą, jautiesi tarsi tai pripažinęs. Tarsi tai būtų tapę faktu.

Tavo akyse sužimba ašaros, žiūri į mane, bijodama tuo tikėti, tačiau žinai, kad nemeluoju. Aš irgi žinau, kad nemeluoju. Ir visiškai neabejoju.

-Išeik. - Sušnabždi. Manęs nereikia prašyti antrą kartą. Po minutės aš jau lauke, žingsniuoju tamsia gatve.

Ar aš bejausmis? Sugedęs? Blogas?

Ne, aš tiesiog teisus.