"My Life Is Better Now" (L.T.) LTU BAIGTA

*102*

Kayla pov.

Finally! Išsimiegojau! Turbūt pirmąkart po suknistų 9 mėnesių turo. Kaip jiems neatsibosta būt tuose turuose pastoviai? Aš tai savo minkštos lovos išsiilgčiau. Išsirąžiau, o po to nuėjau atsigert į virtuvę ir pažiūrėt, kiek ten tų valandų. Nium, pamiegojau apie 3 valandas. Manau, energijos nepritrūksiu šiam vakarui.

Taip seniai mačiausi su Angela... Pasiilgau savo geriausios draugės, nes mūsų draugystei, net atstumas nepakenkė. Mes buvom nutolusios su bendravimu, kai mano gyvenime buvo pilna mėšlo ir nelaimių, bet aš tikrai jos pasiilgau. Ji vienas iš tų žmogeliukų, kurie supranta viską, pataria ir išklauso. Surinkau jos numerį ir laukiau, kol ji pakels. Labai tikiuosi, kad jos numeris nepasikeitė...

A: - Kayla! O tu dieve mano! – pradėjo ji iškart cypaut, o aš nusijuokiau. - Po milijono metų sugebėjai paskambint! Kaip tau ne gėda?! O šiaip tai uždusint tave noriu su apsikabinimais!

K: - Ei, ei, ramiau. Aš gyvent dar noriu, nes šiandien tik iš turo grįžau su Luke. – ramiai kalbėjau. – Ką gero veiki?

A: - Nori susitikt?!

K: - Tai aišku, nes daug visko pasakot. – šyptelėjau, nors ji to ir nematė.

A: - Ok, dėl tavęs nugrūsiu tuos savo reikalus.

K: - O tai reikalų turi? – paklausiau.

A: - Dėl tavęs jau nebe! – nusijuokė. – Kur, kada susitinkam?

K: - Atsiųsk adresą, kur gyveni, ir atvažiuosiu už pusvalandžioooo... – nutęsiau.

A: - Cool. Lauksiu. Bučkis! – sucypė, o tada išgirdau, kad pokalbis baigtas, tad pėdinau viršun į savo kambarį.

Greitai susiruošiau, o tada, įlipusi į Luke dovanotą man mašiną, nurūkau gatve iki merginos namų. Išties, šiek tiek primiršau, kur čia kas yra, kai gyvenu kitoj London'o pusėj. Neklaidžiojau ten po gatves, nes gan greit radau sms atsiųstą adresą, tad sustojau ir, išlipusi iš mašinos, stovėjau tiesiog ir grožėjausi miestu. Čia oras kitoks ir aplinka visiškai kitokia. Mačiau daug įvairiausių miestų, bet šis turbūt vienas iš mano mėgstamiausių ir gražiausių.

- Kaip visada vėluojate, panele Angela. – pasakiau gan rimtu balsu, o tada nusijuokiau, kai šviesiaplaukė atsisuko į mane.

- O tu dieveee! – rėkė ji per visą gatvę, o tada, atlėkusi prie manęs, stipriai apsikabino. Ji tikrai nemelavo sakydama, kad uždusins mane su apsikabinimais, nes mažai trūko.

- Dūstu! – surėkiau.

- Oj, soriukas. – atsitraukė nuo manęs mergina, o tada pažvelgė, prie kokios mašinos aš stoviu. – Kayla, kodėl nesakei, kad tu turi tooookiiiąąą mašiną? – ji pabrėžė žodį 'tokią', o tada priėjo prie manęs arčiau.

Nesuprantu, ko čia ji žavėjosi ta mašina. Aš jau būdama su broliu paskutinius metus prisižiūrėjau krūvom įvairiausių garsenybių, kurios turi dar ne tokius automobilius, o čia paprastas 'Mercedes – Benz', kurį aš drožiu ir varinėju po gatves su juo. Nieko ypatingo. Vat, Luke tai vairuoja ten šūstriausias mašinas, o man tik padrožtas duoda. Mehh... Reik džiaugtis, kad bent tokią turiu, dėl kurios zyziau kelis mėnesius be perstojo, kol jį užknisau ir gavau šitą.

- Gi žinai, kad mano broliukas tobuliukas. – šyptelėjau fake smile'u ir atsidariau savo mašinos dureles. – Lipam! – surėkiau, kai ji spoksojo į mano mašiną ir toliau. Dievee... Pavarčiau akis.