"My Life Is Better Now" (L.T.) LTU BAIGTA

*190*

Kayla pov.

Johannah: - Kayla, ar tu verki? Girdžiu tavo kūkčiojimą. Kažkas nutiko? – moteris iškart surimtėjo ir sunerimo.

Kayla: - Louis ligoninėj, papuolė į avariją, šiuo metu daro jam operaciją. – pranešiau, o tuomet, kaip maža mergaitė, pradėjau verkt nežmoniškai, net jaučiau savo ašaras lūpų kampučiuose.

Johannah: - Ką?! – su šoku balse paklausė. – Kurioj ligoninėj? Mes atvažiuojam nedelsiant!

Kayla: - Centrinėj. – sumurmėjau į ragelį, o tuomet išgirdau tik 'pyp pyp pyp', tad pokalbis baigėsi, o aš pasidėjau telą ant kojų, o tuomet savo alkūnes atrėmiau į kelius, o delnais užsidengiau veidą, verkdama ir toliau ant visos ligoninės.

Prašau, mano angele sarge, man reikia tavęs... – mintyse meldžiau.

~ ~ ~ Po 15 minučių ~ ~ ~

Išgirdau triukšmą, tad, pakėlusi galvą viršun nuo savo delnų, pamačiau Louis mamą ir visus tuos vaikus, kurie artėjo prie manęs. Lottie iškart atbėgo pas mane, tad aš atsistojau, o ji iškart mane šiltai apsikabino, tad aš ją apsikabinau taip pat ir stipriai užmerkiau akis, nors ašaros ir toliau jas skalavo.

- Šššš... – ramino mane ji. – Jis atsigaus, nes aš pažįstu savo brolį, tad jis stiprus ir tiktai nepaliks savo šeimos ir, žinoma, tavęs. – guosdama mane, kalbėjo Louis vyriausia sesuo.

- Kaip jis? – vos priėjusi, Johannah paklausė. Aš su visom mergaitėm sėdėjau laukiamajame, o ant kelių dar laikiau Ernest, kai tuo tarpu Louis mama neprisėdo nei minutei.

- Kiek žinau daro operaciją, o daugiau man nieko nesakė. – truktelėjau pečiais, o berniukas, sėdintis ant mano kelių, pradėjo su savo pirščiukais valyt mano ašaras, kurios buvo ant mano veido.

Už kelių dienų Kalėdos, o dabar nutiko šis įvykis, dėl kurio aš griaužiu šiek tiek ir save, nes aš tiesiog zyziau Tomlinson, kad jis šiandien nevėluotų ir būtų laiku. Tai, va, pridirbau... Mes sėdėjom šiam koridoriuj dar apie pusvalandį, kai pravėrė plačiai patalpos duris ir vežė kažką seselės, gulintį lovoj.

Tad mano akys, žinoma, iškart nulėkė prie to lovos, o joje pamačiau gulintį Tomlinson, kuris išties atrodė prastai, tad jį greitai nuvežė į sekančią palatą, kuri buvo visiškai šalia, o seselė dar laikė lašelinę. Aplamai mano vaikinas atrodė prastai, visas išblyškęs, žaizdotas ir su užmerktom akim, o kaip aš norėčiau, kad jos vėl pažvelgtų į mane...

Johannah dar bandė eit paskui tą vežamą Louis į tą pačią patalpą, kur nuvežė jį, tačiau seselė ant jos tik užrėkė. Kokia durna ir baisi ta seselė. Gi turėtų ir pati ji numanyt, kad artimieji jaudinasi ir einu iš proto. Po kokios minutės, iš tos operacinės išėjo gydytojas, kažkoks su chalatu ir dar su medicinine kepure ant galvos, tad aš atsistojau nuo kėdės, o į savo vietą pasodinau vaiką.

Mudvi su Johannah priėjom prie daktaro ir, žinoma, jį apipylėm savo krūvom klausimų, nes mums gi rūpi Louis savijauta, kaip praėjo operacija, ir kiti dalykai. Mes, moterys, žymiai labiau jaudinamės dėl visko, tai įgimtas dalykas viską labai sureikšmint.

- Jums gal valerijono paprašyt, kad seselė duotų? – paklausė gydytojas, vos nežvengdamas, o aš nepagavau pričiom čia valerijankė, kai man rūpi Louis..? Kokie čia bairiukai pas gydytojus, kai čia labai rimtas dalykas? – Operacija sėkminga, jokių pakitimų nėra, tad seksim ir toliau Louis Tomlinson būklę, o kol kas pas jį į palatą negalimą. Dabar, jei galima, einu pas kitus ligonius. – atsiprašė, o tuomet nuėjo nuo mūsų.

- Kažkoks įtartinas gydytojas. – tyliau man sumurmėjo moteris, o aš jai linkteldama visiškai pritariau, nes šis diedas arba bukas, arba nukvakęs, arba nusipirko medicinos diplomą. Tikiuos, kad gerai padarė operaciją, jei jis ją darė, nes kitaip prikelsiu čia bangų, kad ojojoj bus visiems aplinkui... Ramiai palikt tiesiog negalėčiau visko.

Mes ir toliau sėdėjom ten pat, bet dabar jau arčiau tų durų, per kurias prieš kelias valandas įvežė Louis. Lauke jau buvo visiškai tamsu, nes iš tikro jau vėlu, o aš bandžiau įkalbėt Johannah važiuot namo, nes mačiau, jog vaikučiai jau pavargę, o aš labai abejoju, ar bus čia kokių žinių be ryto.

- Taigi, aš liksiu, jei ką paskambinsiu, nes aš tikrai nesiruošiu atsitraukt nuo šių durų. – kalbėjau. – Tad tikrai galit važiuot namo su vaikais, o ryt atvažiuosit ryte, nes spėju, jog mums šiandien nieko daugiau nepasakys. Nakčiai liks čia ant skyriaus tik budintis gydytojas, nes pažiūrėkit jau ir taip čia tuščia ir ramu.

- Gerai, gerai. – pasidavė. – Bet, jei kas, iškart skambini, kad ir vidury nakties.

- Būtinai, Johannah. – palinkčiojau, o tuomet apsikabinau moterį, kaip ir ji mane.

~ ~ ~ Sekančią dieną ~ ~ ~

Ryte atėjęs gydytojas, kuris, deja, buvo tas pats, man nepasakė jokių gerų naujienų apie Louis, tačiau nepasakė ir blogų. Tik pranešė, kad Tomlinson situacija tokia pat, kaip ir buvo vakar vakare. Prasėdėjau čia visą naktį, tad, kai buvau tualete, nusivaliau savo makiažą, nes ir taip tragiškai atrodžiau su nubėgusiu ir išdžiūvusiu tušu vos ne per visą savo veidą.

Nusiploviau veidą su drungnu vandeniu tualete, o tuomet su popieriumi jį šiek tiek pasausinau. Dabar valgiau sumuštinį ir gėriau kavą, nes buvau nuėjusi iki, čia esančios, virtuves, kur ale galima pavalgyt. Pasisekė, kad striukėj radau grynų pinigų, kuriuos buvau palikusi nuo kažkada.

Jaučiau, kad jau noriu valgyt, nes vakar net pietų, savo ilgiausiai gamintų, nevalgiau, o dabar jau pilvas maršus groja. Sėdėjau už tų pačių durų ir laukiau daugiau žinių apie savo vaikiną, tačiau nieko nesulaukiau visiškai. Išmečiau šiukšles į šiukšlinę.

Jaučiausi pavargusi, nes visą naktį knapsojau, čia sėdėdama ir galvodama apie įvairiausius dalykus, o ypač kaltinau save dėl to, kas nutiko mano angelui sargui. Kodėl aš kartais būnu tokia neprotinga? Ryt Louis gimtadienis, o jis ligoninėj. Nebegaliu įsivaizduot, kokios šventės bus šiemet tuomet.

Po kelių valandų atvažiavo Johannah tik su Lottie, o kitus vaikus paliko namuose su kaimyne. Jos man atvežė arbatos termose ir dar maisto, nors išties dabar jau valgyt nebenorėjau, o plius man ramybės kūne neduoda, kada Louis pagerės.

Kai apžiūrėjo Tomlinson, gydytojas leido po vieną nueit į jo palatą 15 minučių, nors dėl Louis naujienų nepasakė jokių. Tai jam geriau ar blogiau? Jau rimtai kažkoks daužtas gydytojas papuolė šįkart žiauriai. Pabando man pridirbt ką nors, ar neišgydyt Louis...

Johannah ir Lottie leido man pirmai nueit į vaikino palatą, nors aš siūliau pirmai eit Louis mamai, kuri, spėju, eina iš proto dar labiau, negu aš, dėl sūnaus. Pakilau nuo kėdės ir, priėjusi patalpos duris, pravėriau jas, o tuomet įėjau vidun, kur mane pasitiko vaikinas, kuris buvo užsimerkęs, su pajungta lašeline ir visas išbalęs.

Priėjau prie Louis ir paėmiau jo vieną delną į savąjį, o tuomet, šiek tiek pakėlusi viršun, priglaudžiau savo lūpas prie jo delno. Rudaplaukis nereagavo į mano prisilietimus. Jis nesujudėjo, nepajudino pirštų, nešyptelėjo ir net neatsimerkė, o aš pasiilgau žiopsot į tas jo mėlynas akis ir užsisvajot į jas žiūrint.

Prasėdėjau čia visas 15 minučių ir dar kalbėjau pati su savim, bet tikiuos, kad mėlynakis girdėjo mane, nes kažkur esu girdėjusi, kad žmonės vis vien girdi, ką jiems sakai, nors yra be sąmonės. Sakiau jam, kaip aš jį myliu, kaip noriu, jog jis pabustų, kaip pasiilgau jo ir panašius dalykus.

- Myliu tave. – sušnabždėjau, palinkusi prie pat vaikino, o tuomet pabučiavau jo lūpas.

Buvo žiauriai keista nejausti atsako, kurį visad gaunu, o Louis bučiniai papildydavo mane viduje, tačiau dabar nieko nejaučiu, nes jis nereagavo. Atsitraukiau nuo vaikino, o tuomet išėjau iš šios patalpos, bet dar, prieš atidarydama duris, pažvelgiau į savo vaikiną. Pasiilgau jo juoko beprotiškai taip pat...