"My Life Is Better Now" (L.T.) LTU BAIGTA

*174*

Kayla pov.

Po dar kelėtos dienų jaučiausi vėl sveika, tad pasveikau ir dabar vėl galiu užsiimt savo photoshoot'ais studijoj, o pas mane šiandien apsilankė šventojo dvasia – Louis. Kitaip sakant, parsiganė bernužėlis ir užsimanė taikytis po šitiek laiko.

- Užpisai tu mane, Louis! – rėkiau ant jo, kai jis prašė, kad davai mes vėl draugaujam, nes jis nebe su ta merga ar kaip ten. O man jau jo tie zyzimai vemt tuoj vers.

- Nespank, nes tu pasiilgai manęs! – šūkavo ant manęs irgi Tomlinson.

Mes gi aiškinamės viską, nes kaušas Luke jį įleido į namus, nors aš rodžiau visais įmanomais ženklais, kad manęs čia nėra arba, kad aš nenoriu net su juo kalbėt. Bet... Bet Hemmings jį įleido, nes ale pagal jį, mes turim susitaikyt ir būt toliau kartu. Idiotas. Įdomu, tai ko pats su Lea nesitaikė? Nu, blem...

- O man atrodo, kad čia tavo kotas manęs pasiilgo! – dramatiškai ištariau ir gan garsiai.

- Nu, ne vien jis... – tyliau išlemeno. – Kaip tu nesupranti, aš tave myliu. – kažką ale vaizdžiai pradėjo su rankom rodyt vaikinas, o aš nieko nepagavau išvis, ką jis čia parodyt norėjo, tad tiesiog spoksojau į jį ir viskas.

Mes ir toliau sėdim svetainėj ant skirtingų sofų priešais vienas kitą ir čia ginčijamės, aiškinamės. Tad tokie čia ir reikalai. O Liuciferis, tai vapšė dingo, kai vos įleido Louis vidun. Pasišalino pagrindinis čia nesąmonių vykdytojas su savo įleidimais, ko nereik į namus.

- Kas iš to, kad mes susitaikysim? Jei tu vėl tuoj užsišiksi ant manęs, ar sugalvosi, kokią nors dramatišką dalyką, dėl kurio mes VĖL susipyksim. – pabrėžiau žodį 'vėl', nes mes gi ne pirmąkart taikomės čia jau. -Tad kartoju, kam mums taikytis?! – sukryžiavau rankas ties krūtine, kur nulėkė iškart ir Louis mėlynos akytės. Kaušas.

- Aš myliu tave, tu myli mane ir viskas mums daugiau nieko nereik. – aiškino čia man vaikinas.

- Eik tu pas tą mergą, su kuria ten žvengei ant viso prekybos centro! – subambėjau nepatenkinta ir pikta.

- Ten tik draugė! – gynėsi Louis purkštaudamas.

- Kokia dar draugė?! – susiraukiau. – Nemeluok čia man! Nemačiau aš jos niekad ankščiau per visą šį laiką, tad ne-ti-kiu ir neknisk proto!

- Paklausyk tu manęs. – jis pakilo nuo sofos ir priėjo prie tos, kur aš sėdėjau, ir atsisėdo visai šalia manęs. – Man reikia tavęs. – ištarė švelniai, tad tai buvo taip malonu girdėt mano ausim. - Jau sakiau, kad noriu su tavim šeimos, tad aš to vis dar noriu, kad ir pykau ant tavęs tada. Bet aš nusprendžiau palaukt, kol tu būsi pasirengusi tam visam reikalui. Žinau, kad dabar tu foto modelis ir tau vyksta darbai ir panašiai, bet aš išties labai didžiuojuosi tavimi, Kayla'ute, nors šiek tiek pykstu, jog nepasakei ankščiau, kad fotkiniesi. – ir po šių jo žodžių ištiesiau rankas į vaikiną ir jis mane apsikabino.

Viskas jam atleista, nes jis pasakė tokius gražius žodžius, dėl kurių mano širdis daužosi krūtinėj it pašėlusi. Užkabinau savo rankas aplink vaikiną ir prisitraukiau arčiau savęs rudaplaukį, tad dabar tarsi mano gyvenimas vėl tapo spalvotas ir ryškus. Aš vėl galėjau užuost jo nuostabius kvepalus, jausti jo skleidžiamą šilumą, kai buvau jį stipriai apsikabinusi, o tai taip gera. Pasiilgau jo beprotiškai.

- Tikrai su ta merga nieko nebuvo? – pasitikslinau dar kartą. Aš labai noriu tikėt, kad nebuvo ir tikiuos Louis su ja nesismagino lovoj.

Buvau vis dar jį apsikabinusi prie savęs, nes per šias suknistas, ilgas, sunkias dienas pasiilgau savo vaikino. O mes ir taip normaliai nebendravom nuo to laiko, kai Louis sužinojo, jog geriu tabletes, kad nepastočiau. Tad jau beveik 2 mėnesiai. 2 suknisti mėnesiai...

- Prisiekiu, ji tik draugė, o, jei tu nori, aš galiu su ja nebendraut?

- Noriu būt tik aš ta tavo vienintelė. – atsitraukiau galiausiai nuo vaikino, kai baigiau pasakyt šį savo sakinį ir pažiūrėjau atidžiau į jo akis. – Jeigu myli tikrai mane vis dar. – pridūriau labai jau atsargiai, bet kažin, ar jis būtų atėjęs pas mane taikytis, jei nemylėtų manęs. Nu, dabar aš idiotė, kad paklausiau šito klausimo. Vožiau mintyse sau facepalm'ą.

- Maže, žinoma, kad myliu. – patikino ir šyptelėjo man, o tuomet su savo pirštais paglostė mano skruostą, kai pakėlė ranką link mano veido. Jo menkas prisilietimas, o manyje jau laksto šiurpuliukai. Milijonas šiurpuliukų.

- Pabučiuok mane ir nedink niekur, prašau... – sušnabždėjau, o tuomet iškart pajaučiau jo lūpas ant savųjų, kai Tomlinson labiau palinko link manęs.

Jausmai užplūdo mano kūne, nes mes nesibučiavom 2 mėnesius beveik. Neįsivaizduoju, kaip taip įmanoma man buvo ištvert, nes esu per daug priklausoma nuo šio tatuiruoto vaikino. Atsakiau į bučinį ir buvo nuostabu viskas aplinkui, o aš laiminga, nes aš esu vėl su Louis. Su savo Louis.

- Tai kaip tau fotosesijos? – pasidomėjo mėlynakis, kai mudu vos nepadusom čia su tokiais užsibučiavimais ir išsiilgimais.

- Puikiai! – sucypiau laiminga. – Ten žiauriai viskas šaunu ir madinga, ir visaip kitaip faina. Beje, ten dirba ir Sophia, nes ją atkėlė būtent į tą kompaniją, tad mes dažnai matomės, nes ji gi ruošia merginas fotosesijom ir panašiai. – pasakojau viską, o mėlynakis, žiūrėdamas į mane, visko klausė. - O pas tave kas gero? Kaip studijos?

- Aš tai tavęs išsiilgau, o kas gali būt ten gero? Žinoma, nieko. – nusijuokė.

- Aww... Mažutis mano. – užgriuvau ant jo ir tuo pat metu sugebėjau dar ir apsikabint. Štai, kur sugebėjimas.

Mes bučiavomės ir bučiavomės, bet staiga ant viso kambario pradėjo skambėt Louis telefonas, tad vaikinas padūsavęs, kai dar mane bučiavo, atsitraukė ir iš kelnių kišenės išsitraukė tą skambantį daiktą, kai atkabino savo rankas nuo manęs. O aš atsisėdau patogiau ant tos sofos.

Tomlinson pradėjo kalbėt, kai pakėlė, o kadangi name buvo tylu, nes niekas nebuvo įjungta, kas skleidžia kažkokius garsus, nei telikas, nei kompas, ar kokia muzika, tad išgirdau, kad jis kalba su Niall, taigi prasižiojau:

- Labas, blondžiau! – užrėkiau į ragelį, kai palinkau labiau link savo vaikino, o Louis nukilino mane, tad aš biškį nepagavau kodėl. Reiks po to paklaust, kas čia jam nepatiko.

- Tai jaučiu prisijungsim, nes vis tiek nieko neveikiam gero. – pasakė į ragą rudaplaukis, tad aš dabar su klausiamu žvilgsniu pažiūrėjau į jį, nes man dabar jau įdomu, kur mes čia jau prisijungsim. Po dar kelių minučių Louis baigė kalbėt, tad aš pradėjau čiauškėt:

- Kur mes čia jau prisijungsim? – pažiūrėjau į jį, o jis dar kažkam maigė žinutę, o aš labai tikiuos, kad ne tai mergšei kažkokiai, nes kitaip rimtai aš jį iškastruosiu. – Ir kam čia rašai kažką? – sukryžiavau rankas po krūtine ir labai rimtai paklausiau, spoksodama ir toliau į jį.

- Ar tu jau pavydėt pradėjai?

- O ar kažkas tau sakė, kad aš buvau nustojusi kažkada? – paklausiau savo klausimo, neatsakiusi į tą jo klausimą.

- Bent gerai, kad tavo pavydumas nedingo. – trumpam užmetė akis į mane, o po to nuleido jas vėl į telą. -Rašau Harry, nes mes varom klubą, į kurį kvietė mus Niall, nes Amber gimtadienis šiandien.

- Jėzau, Louis, tu žinai, ką tai reiškia?! – sucypiau ir pašokau nuo sofos, tad jau stovėjau ant žemės.

- Kas dar gali būt? – sudejavo, numanydamas link, kur aš čia jau nešu.

- Einam, padėsi išsirinkt, ką apsirengt, nes gi proga pasipuošt atsirado! – neužsičiaupiau ir dar tempiau jį nuo sofos, kai jis baigė rašyt tą sms ir įsidėjo telefoną atgal į džinsų kišenę.

- Mes ten turim būt lygiai 7PM. – pranešė.

Jie ir vėl kartuuu... ^^ Pasistengiau ;)

P.S. RYT jau LIVE'as su manim 'Facebook'e per pietus/po pietų maždaug, laiką ryt pranešiu tikslų! Nepraleiskit, nes kalbėsiu dėl visų istorijų (žinoma, ir dėl šitos ;))!