"My Life Is Better Now" (L.T.) LTU BAIGTA

*116*

Kayla pov.

Vakar Louis taip ir išėjo nieko man daugiau nesakęs ir net parašyt nesugebėjo ar paskambint. Kaušas. Jis man net labanakt ar saldžių sapnų nepalinkėjo! Suprasčiau, jei mūsų niekas nesietų tarpusavyje, bet mes turim bendrą praeitį, kurią prisiminam abu ir žinom, kaip mums buvo gera tada drauge.

Šiandien visą dieną buvau tragiškai be nuotaikos ir net nenorėjau lįst lauk iš namų, tad tik namie ir sėdėjau. Manęs niekas nepasigedo, nes nei rašė ar skambino kas nors, tad tinginiavau namie, sėdėdama prie kompiuterio ir nuolat mąstydama apie Louis.

Nors ko aš iš jo galėjau tikėtis, kai pati privalėjau nuo jo nutolti, kad neprarasčiau, tad praradau jį vis vien. Niekad mūsų meilė nesugrįš per mano tokį didžiulį bukumą. Mudu mylėjomės jau keletą kartų ir visad viskas pasibaigdavo tuo, kad niekas neturi žinot apie mus, o vakar jis išėjo, o aš norėjau, kad jis liktų.

Pasiilgau miegų su Louis, kaip jis liesdavo mano odą, kol aš miegodavau, kaip jis mane stebėdavo miegančią ir glostydavo mano skruostą. Aš sukruštai to pasiilgau, nes man tai reiškė viską gyvenime, o jis vakar tik išėjo nieko normaliai ir nepasakęs.

Aš galvojau, kad, jei mes jau bendraujam taip, gali būt kažkas tarp mūsų ir vėl. Jausmai gali sugrįžti, kaip ir noras būti vienas su kitu, bet... Deja. Jis manim pasinaudojo ir pabėgo, kaip koks paauglys iš namų, kad tik nebūtų pastebėtas, ko nors. Mes suaugę ir nebeesam tie banalūs paaugliai, kokie buvom prieš 2 metus.

Buvau pikta, suniurusi ir niurzga šiandien. Turbūt, jei kažkas ateitų ar paskambintų iškoliočiau dėl nieko. Man reikia nustot galvot apie jį, kad ir kaip sunku būtų. Turiu prasiblaškyt. Mano mintim reikia poilsio nuo to rudaplaukio, tatuiruoto, karšto vaikino. Jau ir taip visą dieną prasėdėjau nieko neveikdama.

Apsirengiau patogiais drabužiais ir, pilnai susiruošusi, ieškojau savo raktelių. Ir kur aš juos padėjau? Gi tikrai neišmečiau ar pamečiau. Ieškojau raktelių, kuisdama tą stalčių ir toliau. Atsidariau kitą stalčių ir pamačiau dėžutę, kurioje laikau daiktus, kurie primena brangius prisiminimus.

Nenorėjau atsidaryt tos dėžutės, nes ji man primena visko per daug, bet turėjau, jei noriu pasiimt savo raktelius. Nurijau seiles ir atidariau dėžutę. Ten per daug įvairių prisiminimų apie mano praeitį. Mano laimei, ant viršaus buvo padėti rakteliai, tad juos paėmiau, o tada dėžutę uždariau ir padėjau iškart atgal į stalčių.

Nenoriu prisimint viso to mėšlo, nes jis man per sunkus. Nupėdinau į koridorių žemyn laiptais ir apsiaviau savo batus, o tada paėmiau ir savo mašinos raktelius. Per vidinį išėjimą atsidūriau garaže, tad iškart iš mašinos pasiėmiau teises, nes nenoriu nemalonumų dar ir su teisėsauga, o tuomet raktus nuo mašinos nunešiau atgal į namo vidų, nes man jų šiandien tikrai neprireiks.

Sugrįžau atgal į garažą ir pritipenau iki to daikto, kurio neliečiau daugiau nei 1,5 metų. Aš pasiilgau savo mažutės ir greičio. Pirštais perbraukiau per medžiagą, kuri buvo apdulkėjusi nuo nenaudojimo ir nejudinimo. Lėtai nutempiau žemyn juodą medžiagą žemyn ir pasimatė mano raudonas žvėriukas. Pasiilgau lenktynių su ja, pasiilgau laimėti, pasiilgau jausti adrenaliną.

Atsisėdau ant savo motociklo ir įkišau raktelį į spynelę, o tada jį pasukau, bet mano mažutė neužsikūrė. Čia dabar kas? Jei prie jos lindo Luke, aš jį sukaposiu į 5 centimetrų dydžio kubelius, prisiekiu. Pasukau raktelį darkart, bet ji neužsivedė.

Nagi, prašau... – maldavau savo mintyse ir pasukau raktelį dar sykį, bandydama užkurt šį žvėriuką.

Išgirdau variklio darbą, kas reiškė, jog užsikūrė. Dievas klauso mano maldų! Užsidėjau šalmą ir jį užsisegiau. Atsargiai pravažiavau pro savo mašiną ir laukiau, kol atsidarys vartai, kai paspaudžiau mygtuką. Jiems atsidarius, aš išvažiavau, o tada palaukiau, kol jie užsidarys, ir pultelį įsidėjau į savo kožos kišenę.

Luke mane nudės, bet kam rūpi. Pagazavau ir nurūkau gatve lenktynių vietos link. Mėgavausi važiuodama viskuo, kuo tik įmanoma. Man patinka jausmas, kurį jaučiu vairuodama su savo mažute. Labai greitai atsidūriau lenktynių vietoje ir, tik sustojusi, nusiėmusi šalmą ir nulipusi nuo motociklo, pėdinau registruotis į lenktynes.

- Kayla Blake! – surėkė mergina, kuri buvo atsakinga už registracijas. – Gera tave matyt sugrįžusią ir, žinoma, lenktyniaujančią.

- Aha, man irgi. – pusė lūpos ištariau. – Į lenktynes noriu užsiregistruot.

- Taip, žinoma. – atkišo lapus ir rašiklį į mane.

Paėmiau tuos lapus ir per kelias minutes supildžiau, o tada juos gražinau merginai, kuri man tik leptelėjo kelintą valandą lenktynės prasidės. Kol turėjau laiko, nusprendžiau susiruošt pilnai, o tada nusprendžiau eit stebėt porų ir vyrų lenktynių.

Persirišau plaukus ir apšilau šiek tiek rankas. Į mane smigo daugybę žmonių akių, o vienas vaikinas labai jau akivaizdžiai mane nurenginėjo akimis. Dieve... Mintyse pavarčiau akis. Išgirdau per garsiakalbį, kad prasidės porų lenktynės, tad grūdosi, pro visus čia esančius žmones, arčiau lenktynių trasos.

- Angela?! – surėkiau tragiškai nustebusi, nes ji ruošėsi porų lenktynėms.

Mergina atsisuko į mane, o jos akys išsiplėtė, spėju ji nesitikėjo manęs čia pamatyt šiandien. Kodėl ji man nesakė, kad lenktyniauja taip pat? Pamačiau šalia jos stovintį vaikiną ir tai buvo Zayn, kuris jai kažką sakė, bet ji neklausė, o tik atidžiai žiūrėjo į mane. Kas per mėšlas..?

- Kayla? – galiausiai prakalbo, kai aš priėjau arčiau jos. – Ką tu čia veiki? – paklausė sutrikusi ir nejudėdama stovėjo ten pat šiek tiek toliau nuo Zayn. Kažkaip čia man keista viskas...

- Tavęs to paties paklaust galiu. – sumurmėjau. – Kodėl nesakei, kad lenktyniauji?

- Ai, tai čia tik šiandien taip... Kažkaip išėjo.. – kažką čia malė ji ir vengė mūsų akių kontaktavimo, o tuo metu prie mūsų atsidūrė ir Malik.

- Labas. – pasisveikino su manim, tad aš jam linktelėjau.

- Nežinojau, kad jau net lenktyniaujat KARTU. – sukryžiavau rankas po krūtine, kai kalbėjau, ir pabrėžiau žodį 'kartu'.

- Atėjai į lenktynes? – paklausė juodaplaukis, paignoruodamas mano žodžius ir pažiūrėdamas į mane.

- Taip, man gi įprasta lenktyniaut. – atsakiau, o mačiau, kad šviesiaplaukė nesijaučia čia labai jaukiai.

- Gi tu lenktynių pažiba. – šyptelėjo man Zayn, o Angela jį nukilino.

- Galbūt, jei geresnių už mane nebus. – sumurmėjau.– Tai sėkmės. – leptelėjau, kai pasigirdo sirena, kviečianti į starto pozicijas, o aš atitipenau atgal prie visų tų žmonių, kurie jau rėkė ir šaukė, laukdami starto.

Aš pradedu suprast, kad žmonės, kuriais pasitikiu, jie nepasitiki manimi ir nieko man nesako. Atrodo, kad aš užpykčiau, jei jau ji lenktyniauja, tai man visiškai nesvarbu. Gali ji daryt, ką nori, bet galėjo pasakyt savo geriausiai draugei viską. Nuolat galvoju, kad buvo klaida čia sugrįžti...

Zayn su Angela nelaimėjo lenktynių ir buvo tik 5 iš 8 porų, o vyrų lenktynėse laimėjo kažkoks bernas, kurio nežinojau. Už 10 minučių startas mano lenktynėms, o Zayn su Angela jau kažkur dingę ir man nesirodo. Nesuprantu, kad čia visiems darosi.

Kaupiausi savo lenktynėm ir jaučiau kylančias emocijas bei adrenaliną. Visos lenktyniaujančios merginos jau išsirikiavo, o aš užsisegiau savo šalmą, nors galima čia lenktyniaut ir be jo. Visos gazavo ir laukė starto pradžios, tad tarp jų ir aš. Sučirškus sirenai, išstartavom ir manimi plūdo adrenalinas, kuris toks tobulas.

Atsiplėšiau gerokai nuo savo varžovių ir iki šiol čia neatsirado man rimtų konkurenčių. Gaila, nes norėjau pakovot dėl 1-mos vietos ir labiau. Atvažiavau pirma ir pasiėmiau pinigus iš Ben. Dauguma žmonių džiaugėsi mano laimėjimu. Šaunu turėt palaikymą.

Jaučiausi, kaip niekad gerai, tad neskubėdama važiavau namo ir jaučiausi atsipalaidavusi bei kupina energijos. Lenktynės mane veikia tik teigiamai. Įsukau į kiemo teritoriją, o mano akys pamatė, kad name dega šviesa... Ką?