*141*

931 67 11
                                    

Kayla pov.

- Kayla, net nepradėk. – burbėjo Louis.

- Kad aš dar nepradėjau. – susiraukiau ir įsukau galiausiai į gatvę, kurioj buvo ir tas policijos pastatas.

- Dar trūko, kad mes vėl susipyktume. – atsiduso jis, o aš pastačiau savo mašiną į laisvą vietą, nepakomentavusi jo žodžių. Susilaikiau, nes ir taip bėdų čia užnešė.

Ištraukiau raktelius iš spynelės ir atsisegiau diržą, kaip ir Louis. Mes išlipom iš mašinos, o tuomet aš ją užrakinau. Įėjom į pastatą ir iškart aš paklausiau budinčio pareigūno, kuris sėdėjo prie kažkokio stalo, kur yra Charlottie Tomlinson, tad jis mus nukreipė, kur reik mums eit, kad ją rastume. Mano vaikinas buvo visas piktas, kad net nekalbėjo niekur.

- Ššš... Ramiai ir nerėki. – pažiūrėdama į jo akis, pasakiau, stengdamasi bent kiek jį nuraminti. – Myliu tave. – pridūriau meiliai ir stipriau supyniau mūsų rankų pirštus tarpusavyje.

- Eikim geriau pasiimt jos. – subambėjo atsidusdamas, o aš tuomet atidariau duris, kur mums liepė nueit.

Pravėrus duris, atsidūrėm nedideliam kabinete, kuriame sėdėjo Lottie prie stalo priešais pareigūną. Louis uždarė duris, vos mums įėjus vidun, o šviesiaplaukė atsisuko į mumis, o jos akys sužibėjo, kai pamatė mus, nors mačiau, kad ji verkė, tai patvirtino jos šiek tiek raudonos akys.

Spėju, kad gailisi to ką padarė, nors man būtų labai įdomu sužinot, ką tiksliai ji pridirbo. Lottie pašoko nuo tos kėdės ir, prilėkusi prie manęs, stipriai mane apsikabino, kas man buvo netikėta. Galvojau, kad ji bėgs pas Louis išties. Paleidusi Louis delną, apsikabinau merginą ir sušnabždėjau tylų 'viskas gerai'.

- Jūs jos artimieji? – pasiteiravo pareigūnas, pažiūrėdamas į mus, o mergina nuo manęs net neatsiplėšė.

- Taip. – patvirtino Louis gan ramiai linkteldamas.

- Pasirašykit, kad ją išsivedat, o panelė galbūt pati papasakos, kodėl buvo suimta. – pranešė pareigūnas ir padavė popierius ir rašiklį Tomlinson, kuris jau buvo priėjęs prie stalo.

Taip ir stovėjau apsikabinusi Lottie, kol mano vaikinas ten viską pildė, tad mes jo laukėm. Nuvaliau vieną ašarą nuo merginos skruosto, o po to šyptelėjau, į ją pažiūrėjusi. Galiausiai visi išėjom iš to komisariato, bet nieko nekalbėjom tarpusavy.

Visi atrodė susimąstę, o aš net nežinau, nuo ko pradėt kalbėt, ar ko klaust. Vairavau savo mašiną Louis namų link, o automobilyje skambėjo tik mano įjungtas radijas. Rudaplaukis sėdėjo šalia manęs, o Lottie gale. Pripažįstu, tai nejaukiausias mano vairavimas gyvenime.

- Taigi... – pradėjau. – Lottie, nenori papasakot, kodėl tave suėmė policija? – paklausiau ir per veidrodėlį pažvelgiau į tą panelytę.

- Jo, jo man irgi būtų įdomu sužinot. – pridūrė Tomlinson bambėdamas. Mintyse pavarčiau akis.

- Susimušiau su tokia durne, kuri varė ant manęs, nors ten netyčia jai iš nosies paleidau kraują, o ta ten grasint pradėjo man kalėjimu ir vaikų pataisos namais, o kaip tyčia policija važiavo, tai ir prigavo mane. O, žinoma, ta mergšė ten viskuo skųstis pradėjo ir verkšlent.

- Oooo... Tuoj gal rimtai pataisos namuose atsidursi. – prunkštelėjo vaikinas ir, kai pažiūrėjau į jį, Tomlinson žiūrėjo pro, šone esantį, langą.

- Louis! – pakėliau balsą, jį sudrausmindama. – Mane paauglystėj irgi buvo suėmusi policija, bet ar tu būtum nebebendravęs su manim, jei būtum žinojęs tai ankščiau? Aišku, kad ne. – pati paklausiau ir atsakiau į savo klausimą. – Tad visko būna, o visokios psichės normaliems žmonėms gadina gyvenimus su perdėtu mėšlu. – kalbėjau ir sukau į kitą gatvę.

- Būtent. – atsidusdama pasakė Lottie.

- Gerai, nusikalte, ša. – užtildė ją Tomlinson.

Toliau važiavom visiškoj tyloj ir nieko nekalbėdami. Po kokių 7 minučių sustojau prie jų namo, o tuomet visi išlipom iš mašinos. Na, aš norėjau atsisveikint su jais abiem normaliai, o ne šiaip pasakyt 'ate' ir viskas. Apsikabinau šiltai Lottie, o po to liepiau eit namo, neklausyt, ką Louis nusišneka, ir daugiau nekrėst tokių nesąmonių tyliai jai į ausį, kai mes dar buvom apsikabinusios.

Mergina nužingsniavo namų link, o aš priėjau arčiau savo vaikino. Pasisekė, kad bent šiuo metu nelyja lauke, tad galim normaliai pakalbėt. Mėlynakis išsitraukė cigarečių pakelį ir ištraukė vieną cigaretę, o po to ją pridegė ir pridėjo prie lūpų, įtraukdamas dūmo gilyn į plaučius.

- Nepyk tu ant jos. – sumurmėjau. – Ji gi tavo sesė, o šeima yra svarbiausia gyvenime, ir patikėk, Louis, kalbu iš patirties, kaip praradusi beveik viską, kas man buvo svarbu. – ramiai stengiausi kalbėt su juo. – Juk negali ant jos pykt visą gyvenimą.

- Kayla, aš žinau, kas tau nutiko gyvenime, bet šitaip elgtis ir atsidurt kalėjime yra tragiška. Ką aplinkui žmonės pagalvos apie ją? Apie mane, kaip brolį, mamą? Jie galvos, kad mano mama nesugeba mūsų visų išauklėt ir auga čia banditų gvardija, kuriems ir vieta tik sėdėt už grotų. – išpūsdamas dūmus, kalbėjo Tomlinson, o aš sau galvoj pripažinau, kad jo žodžiuose yra tiesos.

- Ji paauglė ir jai sunku. Pasistenk, bent kiek, suprast ją. Prisimink, kai mes buvom panašaus amžiau. Jėzau, tikrai buvom sunkūs vaikai. – nusijuokiau, o Louis išpūtė dūmą ir vėl.

- Oj, tik negink jos. – pašnairavo į mane vaikinas, o po to įtraukė paskutinius dūmus, tad nuorūką numetė šalin nuo mūsų.

- Aš neginu, o tik sakau, kaip yra viskas. – po šių žodžių jis į mane pažiūrėjo su žvilgsniu, kažkokiu labai keistu, tad aš užsičiaupiau su savo išmanymais, nes galbūt tikrai nieko nesuvokiu.- Gerai, keičiam pokalbio temą, nes man įdomu, ar Niall ten suorganizavo viską dėl tos išvykos mūsų?

- Kiek girdėjau, tai juda ten reikalai su tuo į priekį po biškį, o šiaip ryt jam paskambinsiu ir paklausiu, kaip ten kas. – atsakė į mano klausimą.

- Gerai ir myliu tave. – ištariau švelniai ir apsikabinau vaikiną ilgesniam apsikabinimui, tad jis, žinoma, apsikabino ir mane. – Nepamiršk to niekad ir, jei ant jos pradėsi rėkt... – pradėjau sakyt tuos savo vos negrasinimus. – Nereikia geriau, nes viskas bus gerai. Tikrai. – aptikinau jį darkart. - Gi tiki manimi, taip?

- Aš ir taip žinau, kad mano ateitis tik su tavim bus, nes tu net neleistum man tavęs mest. – nusijuokė Louis, kas reiškė, jog jo nuotaiką pagerėjo, bent šiek tiek. Rimtai nemėgstu, kai jis būna piktas ar surūgęs.

- O taip, mažuti. – palinkčiojau su pošla šypsenėle ir atsikabinau nuo jo nenorom. – Būtinai ryt pranešk, ką sužinosi iš Niall. Myliu tave. – daviau jam trumpą bučinį į lūpas, o tuomet neskubėdama atbulomis ėjau savo mašinos link.

- Parašysiu ir tave myliu. Saugiai važiuok namo. – rūpestingai pasakė mano angelas sargas. Jis tikrai – mano angelas sargas, nes labai jau manimi rūpinasi, o tai yra žiauriai cute.

- Iki, mano gražoli. – mirktelėjau jam, dar prieš lipdama į mašiną, kai atsidariau dureles.

~ ~ ~ Sekančią dieną ~ ~ ~

Puikiai išsimiegojau po vakarykščių ten įvykių su Lottie, bet labai tikiuos, jog Louis jai nieko daugiau nesakė, nes, manau, ir taip bus ten pokalbis tarp jos ir mamos, tad Tomlinson kištis į visą tai tikrai nereikia. Užteks ir taip ten pokalbių.

Išsiploviau plaukus ir juos džiovinau su džiovintuvu, nes Louis parašė, kad varom į miestą, tad, žinoma, aš sutikau, nes kaipgi savo vaikinui pasakysiu ne? O be to jis dar sakė, jog papasakos dėl šio savaitgalio, kas ten gero bus ir panašiai, tad reik sužinot.

Apsirengiau visiškai paprastais drabužiais ir net nepasidažiau, o tik išsišukavau plaukus. Kažkaip neturėjau šiandien noro ruoštis ir išsidabint, tad tiks ir taip, o Louis tai jaučiu jokio skirtumo, kaip atrodau. Na, žinoma, jis su manim nedraugautų, jei atrodyčiau, kaip kokia bomželė, o natūralumas vasarą suprantamas dalykas. Saulutė gi šviečia ir reik, nors truputį įdegt veiduką.


"My Life Is Better Now" (L.T.) LTU BAIGTAWhere stories live. Discover now