"My Life Is Better Now" (L.T.) LTU BAIGTA

*191*

Kayla pov.

Šiandien buvo gruodžio 24-tosios rytas. Louis gimtadienis, kuris maniau, kad bus tobulas, nes mes jį švęsim kartu su draugais ir panašiai, tačiau tai buvo dar viena varginanti diena. Nežinau, nieko apie Louis, kaip jis laikosi ar panašiai. Aš sėdžiu jau be miego kelintą parą ir net neketinu trauktis nuo šių durų, kad ir kas manęs prašytų.

Jau bandė mane įkalbėt važiuot namo tiek Lottie, tiek Johannah, bet aš ištariau tik griežtą 'ne' ir viskas. Man rūpi mano vaikinas, tad aš kankiniuos, nemiegosiu, pusiau badausi, atrodysiu tragiškai pervargusi, bet, kai jis pabus, aš noriu būt šalia, nes tai gali įvykt, bet kurią sekundę.

Tegu tai būna jo gimtadienio dovana - atsigavimas. Turbūt būtų jam pati geriausia 20 gimtadienio dovana. Pasisveikinau su tuo pačiu trenktu gydytoju, prieš jam įeinant į Louis palatą, bet vos po to, kai jis ten pabuvo vos apie 10 minučių, prasidėjo lakstymas kažkoks.

Seselės bėgiojo iš vienos palatos į kitą, o kelios įlėkė ir į Tomlinson palatą. Jis pabudo? Maldauju, kad tai būtų tik geros žinios, bet ne blogos. Šiandien Kūčios, ramus laikas, tad duok dieve gerų žinių ir tegu jis atsigauna. Sėdėjau sumišusi ant tos kėdės, kuri tikrai buvo nepatogi, bet kenčiau tai.

- Kas čia vyksta? – paklausiau greit, kai išlėkė iš Louis palatos sumišusi seselė.

- Ponaitis Tomlinson atsigavo ir išsitraukė lašelinę. – pranešė ji man, greitai viską išpylusi, o tuomet bėgte nulėkė į kitą koridoriaus pusę. Jis bent jau pabudo. Pagaliau!

Puoliau skambint Johannah, bet ji nepakėlė, tad skambinau Lottie, kuri man iškart pakėlė. Aš iškart pradėjau sakyt, kad Louis atsigavo, tad mergina man cypė į ragelį iš džiaugsmo. Lottie man tiesiog prigrasino, kad, jei bus dar kokių žinių, iškart skambinčiau, tad aš, žinoma, sutikau, o tuomet laukiau, kol atvažiuos.

- Atsiprašau? – į mane kreipėsi seselė, kai aš buvau užmerkusi akis ir atrėmusi galvą į sieną. Šiek tiek snūduriavau ir bandžiau bent kiek pailsėt, tad atsimerkiau ir pažvelgiau į ją klausiamu savo žvilgsniu.

- Taip? – paklausiau ir toliau žiūrėjau į ją, laukdama, ką ji nori man pasakyti, ar klaust, ar ko ten ji nori iš manęs.

- Ar jūs esate Kayla Blake? – pasiteiravo, tad aš iškart kelis kartus linktelėjau galva, patikindama, kad čia aš. – Ponaitis, tiesiog reikalauja, kad ateitumėt pas jį į palatą. Tiksliau jis net isterikuoja dėl to. – pridūrė, o aš susiraukiau. Kokio velnio Louis isterikuot..?

- Am... Gerai, tai galima pas jį į palatą? – pasidomėjau ir atsisėdau normaliai toj kėdėj.

- Kai gydytojas išeis, galėsite užeiti. – pranešė seselė, tad aš jai linktelėjau, o tuomet ji nusisukusi nuėjo nuo manęs ir šios palatos.

Vos gydytojas ir likusios seselės išėjo iš palatos, aš pakilau nuo kėdės ir priėjusi pravėriau duris, pro kurias iškart mane pasitiko Louis akys. Įėjau į patalpą, o tuomet uždariau duris paskui save. Eidama link kėdės, žiūrėjau į vaikiną, kuris žiūrėjo ir į mane, tačiau man nieko nesakė.

- Kaip jautiesi? – paklausiau, kai vos atsisėdau, o vaikinas ištiesė į mane savo ranką, kuri buvo be lašelinės, tad aš įdėjau savo delną į jo delną, o jis stipriai suspaudė mano ranką, tad aš spoksojau į mūsų rankutes.

- Dabar jau geriau, kai matau tave. – šyptelėjo. – Sėsk prie manęs. – parodė akimis į lovą šalia savęs, tad aš paklusau ir atsisėdau prie pat Louis liemens maždaug.

Jis pakėlė ranką link mano veido, kai paleido manąją. Tuomet palietė mano skruostą, tad aš užmerkiau akis, nes tai toks tobulas jo prisilietimas, kuris man kėlė jausmus, šiurpuliukus bei meilę. Po kelių sekundžių atsimerkiau ir pažvelgiau į, vis dar ne kaip atrodantį, vaikiną.