"My Life Is Better Now" (L.T.) LTU BAIGTA

*140*

Kayla pov.

- Parodyk. – paliepė labai rimtai, o aš kiek sunerimau.

- Nieko čia nėra. – pradėjau gintis iškart, nes nenoriu, jog Louis jaustųsi dėl to kaltas. Jis gi buvo girtas ir nesuprato, kad man skauda, kai jis suėmė mane stipriai už riešų.

- Parodyk. – pakartojo dar rimčiau, tačiau aš neklausiau jo bei dar nebekreipiau į tai dėmesio. – Ar man reikės priverst? – paklausė su pakeltu antakiu, žiūrėdamas į mane, o aš tai mačiau akies kampučiu. – Kayla, aš nejuokauju, o kaip tik nerimauju dėl tavęs. Dėl mūsų.

Nenorom ištiesiau tas savo rankas į priekį link Louis, kurio akys nubėgo žemyn link mano riešų ir atidžiai žiūrėjo į juos. Tuomet pajaučiau, kaip švelniai su savo pirštais Tomlinson perbraukė per mano, ant riešų esančias, raudonas vietas, kurios išties atrodė ne kaip, kai pati pažiūrėjau normaliau.

- Dieve, pasakyk, kad čia ne mano darbas? – atsargiai paklausė.

Tada pažvelgė į mano veidą ir tiesiog stebėjo mane, o aš atgal prisitraukiau savo rankas prie savęs, neleisdama daugiau rudaplaukiui jų liesti ar apžiūrinėti. Aš mačiau iš jo akių, kad jis pats suvokia, jog tai jis man padarė, būdamas visiškai girtas. Žinau, kad tai buvo tikrai netyčia. Louis niekad man nieko nepadarytų blogo, nes jis gi mano angeliukas, kuris tik mane saugo, o ne skriaudžia.

Atsisėdau patogiau, tad sėdėjau priešais savo vaikiną, kuris atrodė velniškai susimąstęs ir išskridęs kažkur kitur, jog atrodė, kad manęs net nemato, sėdinčios priešais save. Aš rimtai pradėsiu nerimaut dėl jo, o tuomet eisiu iš proto dėl nežinios, ką jis galvoja ar mano. Jis buvo girtas, o būdami girti dauguma žmonių padaro nesąmones. Pati tai žinau, nes esu to tikras pavyzdys.

- Louis, paklausyk manęs. – suėmiau su savo pirštais jo skruostus, nes mažiausiai noriu, jog jis sielvartautų ar pradėtų bijot mane liesti, galvodamas, kad iškart nuskriaus. – Aš žinau, kad tai nutiko netyčia, tad viskas gerai. – patikinau jį, o tuomet šyptelėjau.

- Atleisk man, kad per mane tau dabar skauda. – stipriai mane apsikabino vaikinas, tad, žinoma, aš apsikabinau jį taip pat.

Mes tiesiog sėdėjau apsikabinę, o aš savo galvą buvau atrėmusi ant jo peties. Jaučiausi saugi, būdama čia su juo. Man nereikia nieko išskyrus - Louis. Žinau, kad galbūt nesu verta jo dėl visko, kas vyko mūsų santykiuose, bet man jo reikia, nes be jo aš padusiu, kaip neturėdama oro ir negalėdama kvėpuoti.

- Tai praeis. Gi čia ne randas, kuris liktų visam gyvenimui. – stengiausi pasakyti kažką tokio, kad neatrodytų viskas ant tiek baisu, kaip jam atrodė. – Gyvenime nutinka visko, o tai užgis. – atkabinau savo rankas galiausiai nuo vaikino kaklo, o tuomet nusigandau.

Netikėtai suskambo mano telefonas per visą kambarį, kad net krūptelėjau. Galvojau visi aplink jau mane pamiršo, išskyrus Louis. Atsitraukiau galutinai nuo vaikino ir dar, lipdama iš lovos, vos neišsitiesiau, nes nikstelėjau koją. Kas per diena... Vien traumos ir žaizdos.

Priėjau prie komodėlės, ant kurios laikau savo kosmetiką ir paėmiau telefoną. Skambino kažkoks visiškai nematytas numeris, tad paėmiau telefoną ir darkart žiūrėjau susiraukusi į tą numerį. Koks nežinomas numeris man galėtų skambint 9 vakaro? Laikas su Louis išties prabėga žymiai greičiau.

K: - Klausau? – paklausiau ir prikandau savo apatinę lūpą, laukdama atsakymo iš kitos ragelio pusės. Neįsivaizduoju, su kuo čia kalbėsiu...

Nežinomas nr.: - Kayla, čia tu? – išgirdau merginos balsą. Kažkoks lyg ir pažįstamas.

K: - Aššš... – lėtai ištardama pasakiau, nes mano smegenys bandė atgamint kieno šis balsas, nes žinau, kad pažįstamas tikrai.