"My Life Is Better Now" (L.T.) LTU BAIGTA

*155*

Kayla pov.

Nuėjom į kino teatrą ir nusipirkom bilietų į tą filmą, apie kurį čia ir kalbėjo Louis sesės, tad, prisiėmę saldžių spragėsių didelę dėžę bei 'coca cola'os, ėjom į salę, kur rodys šį filmą. Susodinom tuos pagrandukus, o aš su Tomlinson atsisėdom krašte šalia vienas kito.

Žiūrėjom filmą, kuris buvo visai įdomus, nors esu ir suaugusi. Pasivogiau spragėsiu iš šalia sėdėjusios Fizzy ir kramsnojau juos, kol Louis žaidė su kitos mano rankos pirštais. Pasibaigus filmukui, nuėjom pavalgyt į restoraną, tad ten ramiai pavalgyt negalėjom ir sukėlėm daugiausiai triukšmo iš visų, bet koks skirtumas.

Prisivalgę ir pripramogavę, ėjom, lėtai neskubėdami, namo. Aš nešiau Ernest ant rankų, nes jis pradėjo skųstis, kad pavargo eit, tad teko nešt tą pasiutėlį. Jis dar mažas, tad tikiu, jog galėjo pavargt. Gi jo kojytės dar mažos, tad nešiausi tą vaiką, o jis buvo apsikabinęs mano kaklą.

- Nagi, Kayla, pasilik pas mus! – prašė Doris manęs, kai mes buvom pas juos namie, o aš ketinau važiuot namo.

- Galėsi miegot su manim. – mirktelėjo man Louis, o aš pavarčiau akis dėl tokių gundančių jo žodžių.

- Gi jūsų mama bus namie, tad kažkaip... Nežinau. – atsidusau.

- Tu gi jai patinki. – tikino mane Lottie, o po to vėl pažiūrėjo į TV.

- Nemanau, kad ji būtų patenkinta, jei aš likčiau.

- Nusišneki... – nutęsė Fizzy. – Tu patinki mūsų mamai, kaip mergina ir, kaip Louis girlfriend.

- Gerai, aš lieku. – pasidaviau, o jie visi nudžiugo, kad net Ernest man į skruostą bučkį davė priėjęs. Tas vaikas žiauriai mielas.

~ ~ ~ ~ ~ ~

- Louis, ar tau reikia primint, ką tavo mama mano, kai mes miegam kartu? – prisimerkusi pažiūrėjau į jį ir parodžiau į lovą su smiliumi, kurią jis ruošė miegui savo kambary.

- Jėzau, tada mums buvo kiek? 17? – pažiūrėjo į mane, tad aš linktelėjau.

- Kažkur. – ištariau, o jis purtė pagalvę.

- O dabar 19, žiemą 20, tad ką ji gali sakyt dabar? – paklausė jis, o tada mestelėjo pagalvę ant lovos ir paėmė kitą.

- Ji vis tiek galvos, kad mes užsiėminėjam intymiais dalykais. – paaiškinau ir sukinėjausi kėdėj, kuri čia buvo kambary prie Tomlinson stalo.

- Paliksim atidarytas duris, kaip ir visad. – šyptelėjo Louis su fake smile'u, pažiūrėdamas į mane.

- Gerai. – mirktelėjau jam, visiškai sutikdama su juo, o vaikinas pradėjo purtyt kitą pagalvę.

- Nemirksėk čia man. – nukilino mane jis, o aš pakėliau rankas viršun, lyg pasiduodama.

- Klausau, ponaiti. Tada nuo šiol sėdėsiu ir nejudėsiu, būsiu, kaip koks robotas, ir nieko nedarysiu.

Mes visad paliekam atidarytas šio kambario duris, jei miegam kartu vienoj lovoj, o ypač, jei yra jo mama namuose, kad nekiltų niekam joks įtarimas, kad mes veikiam kažką daugiau nei vien tik miegam. Man Louis mama leidžia miegot su Louis tik tuo atveju, jei durys bus atidarytos ir miegosim po skirtingom antklodėm, tad aš tam neprieštarauju.

- Ne, tu judėsi. – priėjo prie manęs Tomlinson ir tempė mane nuo tos kėdės, bet aš tik dar labiau įsirėžiau joje ir stengiausi nepajudėt, kaip tik įmanoma.

- Kas kur jau judės? – tarpdury pamačiau Louis mamą, kai pažvelgiau link ten, o vaikinas irgi atsisuko į tą pusę, iš kur sklido balsas.

- Ji į lovą. – parodė į mane rudaplaukis su pirštu.